Į sodybą tą šeštadienį važiavau neplanuotai. Penktadienio vakarą paskambino kaimynas Antanas ir pasakė, kad po paskutinės audros nuo malkinės stogo atplyšo skardos kraštas. Jis pasiūlė pats užlipti ir sutvarkyti, bet žinojau, kad jam jau per septyniasdešimt, todėl paprašiau nieko nedaryti. – Rytoj pati atvažiuosiu ir pažiūrėsiu, – pažadėjau. Sodyba po tėvų mirties liko mudviem su jaunesne seserimi Lina. Dokumentuose mums priklausė po lygiai, tačiau tikrovėje viskuo rūpinausi aš. Lina jau beveik penkiolika metų gyveno Airijoje. Pirmaisiais metais parvažiuodavo kiekvieną vasarą, vėliau – kas antrą. Pastaruosius trejus metus sodyboje buvo pasirodžiusi vos vieną kartą ir net tada tik kelioms valandoms. Aš važiuodavau beveik kiekvieną savaitgalį nuo balandžio iki spalio. Nupjaudavau žolę,…

Ketvirtadienio vakarą dukra paskambino tada, kai jau buvau persirengusi namų drabužiais ir viriau arbatą. – Mama, gal galėtum šį savaitgalį pabūti su vaikais? – paklausė Ieva. – Mudviem su Pauliumi labai reikia bent porai dienų ištrūkti. Jos balse girdėjau nuovargį. Pastaraisiais mėnesiais ji dažnai skambėdavo taip, lyg kiekvienas sakinys pareikalautų paskutinių jėgų. – Kur važiuosite? – Į Druskininkus. Paulius užsakė viešbutį. Sekmadienį apie šeštą vaikus pasiimsime. Aš dirbu buhaltere ir penktadieniais namo grįžtu tik po šešių. Tačiau Emilis ir Adelė jau ne kūdikiai. Emiliui aštuoneri, Adelei penkeri. Su jais nebūdavo sunku: vienam užtekdavo knygos ir konstruktoriaus, kitai – spalvotų pieštukų ir žmogaus, pasiruošusio bent dvidešimt kartų pažiūrėti tą patį piešinį.…

Su Jolanta draugaujame nuo pirmo kurso. Per daugiau nei trisdešimt metų buvo visko: bendras nuomojamas kambarys, pirmieji darbai, vestuvės, tėvų ligos, laidotuvės ir tie ilgi vakarai, kai skambini žmogui ne todėl, kad turi ką svarbaus pasakyti, o todėl, kad nenori viena gerti arbatos. Maniau, jog pažįstu ją geriau nei bet kas kitas.

Kai dukra paprašė leisti jos šeimai tris mėnesius pagyventi mano namuose, ilgai nesvarsčiau. – Mūsų bute keis visus vamzdžius, – paaiškino Gabija. – Dar griaus sieną tarp virtuvės ir svetainės. Su vaikais ten likti neįmanoma, o nuomotis būstą vos keliems mėnesiams nėra prasmės. Po vyro mirties viena gyvenau jau šešerius metus. Buvau pripratusi prie tylos, prie savo tvarkos ir vakarų, kai galėdavau valandų valandas skaityti niekieno netrukdoma. Tačiau mintis, kad namuose vėl girdėsiu anūkų balsus, man net patiko. Turėjau tris miegamuosius. Vieną atidaviau Gabijai su Tadu, kitame apgyvendinome septynerių Mildą ir ketverių Luką. Dar prieš jiems atvažiuojant nupirkau vaikams naują patalynę, iš spintos išėmiau savo siuvimo reikmenis ir atlaisvinau lentynas…

Su Arūnu buvome susituokę aštuoniolika metų. Per tiek laiko, maniau, išmoksti atpažinti ne tik žmogaus žingsnius koridoriuje, bet ir jo tylą. Žinai, kada jis pavargęs, kada susierzinęs, o kada tiesiog nori pabūti vienas. Bent jau aš tikėjau, kad žinau. Pastaruosius kelis mėnesius Arūnas buvo pasikeitęs. Ne tiek, kad iš karto įtartum ką nors bloga. Jis neslėpė telefono, nevėlavo iki išnaktų, nepradėjo staiga labiau rūpintis savo išvaizda. Tiesiog tapo išsiblaškęs. Kartais vakarieniaudamas sustodavo su šakute rankoje, tarsi būtų pamiršęs, kur yra. Savaitgaliais vis dažniau atsirasdavo reikalų: tai reikėdavo susitikti su buvusiu kolega, tai padėti senam pažįstamam, tai nuvežti dokumentus į kitą miesto galą. – Kas tas tavo buvęs kolega? – kartą…

Pirmą sauskelnių pakuotę Dariaus automobilio bagažinėje pamačiau visai atsitiktinai. Grįžome iš parduotuvės, ir aš atidariau bagažinę sudėti pirkinių. Po darbiniu švarku gulėjo didelė naujagimiams skirtų sauskelnių pakuotė, šalia – kūdikių mišinys ir drėgnos servetėlės. – Kam visa tai? – paklausiau. Darius net nepažvelgė. – Algio dukrai. Darbe rinkome pinigus, o aš pasisiūliau nupirkti praktiškų dalykų. Atsakymas skambėjo pakankamai įtikinamai. Tik vėliau prisiminiau, kad Algio dukra kūdikio susilaukė dar pavasarį, o ant pakuotės buvo parašyta „2–5 kg“. Nieko nesakiau. Nenorėjau tapti žmona, kuri tikrina kiekvieną čekį ir ieško melo net sauskelnių pakuotėje. Su Dariumi buvome susituokę dvylika metų. Abu tai buvo mūsų antroji santuoka. Aš turėjau suaugusią dukrą, jis – sūnų…

Apie tai sužinojau šeštadienio rytą, kai atvažiavau toliau tvarkyti mamos namų. Svetainės kampe, kur daugiau nei trisdešimt metų stovėjo tamsaus medžio stalas, liko tik šviesesnis stačiakampis ant tapetų ir keturios įspaustos žymės kilime. – Kur stalas? – paklausiau. Jolanta virtuvėje vyniojo lėkštes į laikraščius. – Pardaviau. – Kaip tai – pardavei?

Paskutinį pavedimą nepažįstamai moteriai mama atliko likus trims dienoms iki mirties. Šimtas penkiasdešimt eurų. Mokėjimo paskirtyje buvo parašyta tik: „Už birželį.“ Iš pradžių pagalvojau, kad tai koks nors mokestis, apie kurį tėtis pamiršo. Gal už sodo priežiūrą, gal už pagalbą namuose. Tačiau gavėjos vardas man nieko nesakė – Rūta Vaitkienė. – Tėti, kas yra Rūta Vaitkienė? – paklausiau. Jis pakėlė akis nuo stalo. Prieš jį gulėjo mamos dokumentai, vaistų receptai ir keli neatplėšti laiškai. Nuo laidotuvių buvo praėjusios dvi savaitės, bet tėtis vis dar kiekvieną rytą padėdavo ant stalo du puodelius. Antrąjį pastebėdavo tik įpylęs kavos. – Turėčiau pažinoti? – Mama jai pervedė pinigų. – Kiek? – Šimtą penkiasdešimt eurų.…

– Tik neatidaryk apatinio stalčiaus, – pasakė Rasa, pamačiusi, kad atsiklaupiau prie mamos virtuvinės spintelės. Jos balsas nuskambėjo taip griežtai, kad net atsisukau. – Kodėl? – Ten jos asmeniniai daiktai. Mama prašė išmesti neperžiūrėjus. Rasa nusisuko ir toliau dėliojo puodelius į kartoninę dėžę. Po kiekvieno jų suskambėjimo virtuvėje stodavo tyla. Nuo laidotuvių buvo praėjusios keturios dienos, tačiau mamos bute viskas dar atrodė taip, lyg ji būtų tik trumpam išėjusi. Ant palangės stovėjo pradėtas baziliko vazonėlis, prie šaldytuvo magnetu buvo prisegtas vizito pas gydytoją lapelis, o ant kėdės kabėjo jos pilkas megztinis. Mes su Rasa susitarėme butą sutvarkyti iki mėnesio pabaigos. Tiksliau, Rasa nusprendė, o aš sutikau. Taip tarp mūsų buvo…