– Tik neatidaryk apatinio stalčiaus, – pasakė Rasa, pamačiusi, kad atsiklaupiau prie mamos virtuvinės spintelės. Jos balsas nuskambėjo taip griežtai, kad net atsisukau. – Kodėl? – Ten jos asmeniniai daiktai. Mama prašė išmesti neperžiūrėjus. Rasa nusisuko ir toliau dėliojo puodelius į kartoninę dėžę. Po kiekvieno jų suskambėjimo virtuvėje stodavo tyla. Nuo laidotuvių buvo praėjusios keturios dienos, tačiau mamos bute viskas dar atrodė taip, lyg ji būtų tik trumpam išėjusi. Ant palangės stovėjo pradėtas baziliko vazonėlis, prie šaldytuvo magnetu buvo prisegtas vizito pas gydytoją lapelis, o ant kėdės kabėjo jos pilkas megztinis. Mes su Rasa susitarėme butą sutvarkyti iki mėnesio pabaigos. Tiksliau, Rasa nusprendė, o aš sutikau. Taip tarp mūsų buvo…