Mano jaunesniajam broliui Dariui keturiasdešimt dveji. Kai prieš dvylika metų iširo jo santuoka, mama leido jam laikinai apsigyventi savo dviejų kambarių bute. Tuo metu ji pati jau beveik nuolat gyveno sodyboje, likusioje po mūsų senelių. Butas mieste stovėjo tuščias, todėl toks sprendimas atrodė naudingas visiems. Darius neturėjo kur eiti, o mama džiaugėsi, kad kažkas prižiūrės jos namus. „Tik keliems mėnesiams, kol atsistosiu ant kojų“, – sakė brolis. Tie keli mėnesiai virto dvylika metų.

Mano tėvui Jonui septyniasdešimt devyneri. Po mamos mirties jis liko gyventi vienas jų trijų kambarių bute. Siūliau persikelti pas mus arba bent iškeisti butą į mažesnį, tačiau tėtis kategoriškai atsisakė. „Čia pragyvenau keturiasdešimt metų“, – sakydavo. – „Išeisiu tik kojomis į priekį.“ Jis vis dar pats gamino maistą, nueidavo į parduotuvę ir beveik kasdien pasivaikščiodavo parke. Tačiau pradėjo dažniau pamiršti smulkmenas. Kartais nerandavo akinių, nors jie būdavo ant galvos. Du kartus paliko įjungtą televizorių visai nakčiai. Kartą paskambino man ir paklausė, kodėl neatvažiavau sekmadienio pietų, nors buvo trečiadienis. Šeimos gydytoja atliko kelis testus ir pasakė, kad pastebimi lengvi pažintinių funkcijų sutrikimai. Tai dar nebuvo diagnozuota demencija, bet tėčiui reikėjo daugiau…

Su Jolanta draugaujame beveik trisdešimt metų. Susipažinome studijuodamos. Kartu nuomojomės mažą butą, dalijomės paskutiniais pinigais ir viena kitos drabužiais. Ji buvo mano vestuvių liudininkė, o aš laikiau ją už rankos per mamos laidotuves. Maniau, kad apie ją žinau viską. Todėl kai vieną ketvirtadienio vakarą Jolanta paskambino ir paprašė mažos paslaugos, nieko blogo neįtariau. „Jeigu Saulius paskambintų, pasakyk, kad savaitgalį būsiu su tavimi“, – tarė. Iš pradžių pagalvojau, kad neišgirdau. Jolanta su Sauliumi buvo susituokę dvidešimt septynerius metus. Jų santuoka neatrodė tobula, bet buvo viena iš stabilesnių mūsų draugų rate. Jie retai ginčydavosi viešai, kartu keliaudavo ir kasmet minėdavo vestuvių metines. „O kur iš tikrųjų būsi?“ – paklausiau. Jolanta nusijuokė. „Ruošiu…

Kai brolis Mantas paskambino ir paprašė dvi savaites prižiūrėti jo šunį, iš karto nesutikau. Aris buvo didelis, energingas trejų metų vokiečių aviganio mišrūnas. Mes su vyru gyvenome name, turėjome aptvertą kiemą, tačiau namuose jau buvo katė ir du vaikai. Be to, puikiai pažinojau savo brolį. Manto „kelios dienos“ dažnai virsdavo keliomis savaitėmis. Jei paskolindavau pinigų iki algos, jų sulaukdavau po trijų mėnesių. Jei paprašydavo padėti persikraustyti, galiausiai pati pakuodavau jo daiktus. „Tik keturiolika dienų“, – patikino. – „Gavau trumpą darbą Danijoje. Grįšiu, pasiimsiu Arį ir dar atvešiu vaikams lauktuvių.“ Paklausiau, kodėl šuns negali prižiūrėti jo draugė Eglė. Mantas atsakė, kad jie išsiskyrė. Tai man buvo naujiena. Dar prieš mėnesį jie…

Kai Monika pradėjo dirbti mūsų įmonėje, iš karto radome bendrą kalbą. Abi buvome panašaus amžiaus, abi auginome vaikus ir dirbome projektų koordinavimo skyriuje. Mūsų stalai stovėjo vienas priešais kitą, todėl natūraliai pradėjome kartu pietauti, dalytis kava ir skųstis tais pačiais klientais. Ji buvo linksma, greitai orientavosi ir mokėjo bendrauti su žmonėmis. Klientai ją mėgo, o kolegos dažnai ateidavo pas ją tiesiog pasikalbėti. Aš buvau kitokia. Nemėgau pristatymų ir spontaniškų susitikimų, tačiau gerai dirbau su skaičiais, terminais ir dokumentais. Pastebėdavau klaidas, kurias kiti praleisdavo, ir beveik niekada nevėluodavau. Vadovas kartais juokaudavo, kad mudvi su Monika sudarome idealų žmogų: ji moka parduoti idėją, o aš pasirūpinu, kad ją būtų įmanoma įgyvendinti. Pirmą…

Kai mano dukrai Ievai buvo šešeri, jos tėvas susikrovė daiktus ir išėjo. Ne pas kitą moterį. Bent jau ne tokią priežastį nurodė. Jis pasakė pavargęs nuo šeimos gyvenimo ir supratęs, kad nenori būti vyru bei tėvu vien todėl, kad to iš jo tikisi kiti. Po savaitės persikėlė į Norvegiją. Pirmaisiais metais dar kelis kartus paskambino. Per gimtadienį atsiuntė lėlę, per Kalėdas – per didelį megztinį. Vėliau skambučiai retėjo, dovanos baigėsi, o žinutės likdavo neatsakytos. Kai Ievai sukako devyneri, ji paskutinį kartą paklausė: „Mama, kodėl tėtis manęs nenori?“ Nežinojau, ką atsakyti. Pasakiau, kad kartais suaugusieji būna per silpni prisiimti atsakomybę ir kad tai nėra vaikų kaltė. Tuo metu mano gyvenime jau…

Su Rasa draugaujame nuo devintos klasės. Kartu išgyvenome pirmąsias meiles, egzaminus, vestuves ir skyrybas. Ji buvo pirmas žmogus, kuriam paskambinau sužinojusi, kad laukiuosi. Aš sėdėjau šalia jos ligoninės koridoriuje, kai po avarijos operavo jos vyrą. Per daugiau nei dvidešimt metų buvome susipykusios gal tik du kartus. Ir abu kartus po kelių dienų viena kitai paskambinome, nes tylėti buvo sunkiau negu pripažinti savo kaltę. Todėl kai Rasa paprašė savaitę prižiūrėti jos trylikametę dukrą Emiliją, ilgai nesvarsčiau. Jos mama netikėtai pateko į ligoninę kitame Lietuvos gale. Rasa norėjo išvažiuoti tą pačią dieną ir nežinojo, kiek laiko užtruks. „Tik iki sekmadienio“, – pasakė ji. – „Emilija savarankiška. Tu jos net nepajusi.“ Pati auginu…

Kai prieš dvejus metus su vyru nusipirkome namą, vieną atsarginį raktą atidavėme jo mamai. Tai buvo mano pačios pasiūlymas. Uošvė gyveno vos už kelių gatvių, todėl atrodė patogu turėti žmogų, kuris galėtų įleisti meistrą, palaistyti gėles ar patikrinti namus, jeigu mums išvykus nutiktų kas nors netikėto. „Laikysiu stalčiuje ir net neprisiminsiu, kad turiu“, – tuomet pasakė ji. Pirmą kartą raktu pasinaudojo po kelių mėnesių. Grįžusi iš darbo virtuvėje radau ant stalo padėtą puodą sriubos. Šalia gulėjo raštelis: „Pagalvojau, kad po darbo būsite pavargę. Mama.“ Nustebau, bet nepykau. Net apsidžiaugiau. Tą vakarą nereikėjo gaminti vakarienės, o uošvės sriuba buvo tikrai skani. Kai padėkojau, ji pasakė buvusi netoliese ir nenorėjusi mūsų trukdyti…

Pirmadienio rytą išėjau iš namų truputį anksčiau nei įprastai. Turėjau nuvežti mamą į ligoninę tyrimams, o paskui suspėti į darbą. Priėjusi prie kiemo vartų sustojau. Mano automobilio ten nebuvo. Iš pradžių pagalvojau, kad jį vakar vakare kur nors kitur pastatė vyras. Mūsų kieme vietos nedaug, todėl kartais vienas kitam užstatome išvažiavimą ir tenka perstatyti automobilius prie gatvės. Apėjau namą, pažvelgiau į gatvę, net grįžau patikrinti garažo, nors puikiai žinojau, kad jis tuščias. Automobilio niekur nebuvo. „Mantai, kur mano mašina?“ – paklausiau grįžusi į miegamąjį. Vyras dar gulėjo lovoje. Pažvelgė į mane taip ramiai, lyg būčiau paklaususi, kur padėtas pienas. „Tomas pasiėmė.“ „Ką reiškia pasiėmė?“ „Jo automobilis sugedo. Paskolinau mūsiškį kelioms…

„Aš jau prie tavo namų. Atidaryk, nes vėluoju į darbą“, – sesuo pasakė telefonu taip ramiai, lyg būtume viską aptarusios. Pažvelgiau pro virtuvės langą. Jos automobilis stovėjo prie vartelių, o ant galinės sėdynės jau laukė abu vaikai – devynerių Matas ir šešerių Emilija. Su kuprinėmis, gertuvėmis ir maišeliu persirengti. Akivaizdu, kad atvažiavo ne trumpam. Tą rytą turėjau svarbų nuotolinį susitikimą. Buvau pasiruošusi pristatyti projektą, prie kurio dirbau beveik tris savaites. Po valandos prie ekrano turėjo sėdėti mano vadovė ir keli klientai. Sesuo apie tai žinojo. „Aš jų šiandien neprižiūrėsiu“, – pasakiau. Kelias sekundes ragelyje buvo tylu. Tada ji nusijuokė, tarsi būčiau nevykusiai pajuokavusi. „Kaip tai neprižiūrėsi? Aš jau čia.“ „Mes…