Mano tėvui Jonui septyniasdešimt devyneri.
Po mamos mirties jis liko gyventi vienas jų trijų kambarių bute. Siūliau persikelti pas mus arba bent iškeisti butą į mažesnį, tačiau tėtis kategoriškai atsisakė.
„Čia pragyvenau keturiasdešimt metų“, – sakydavo. – „Išeisiu tik kojomis į priekį.“
Jis vis dar pats gamino maistą, nueidavo į parduotuvę ir beveik kasdien pasivaikščiodavo parke. Tačiau pradėjo dažniau pamiršti smulkmenas.
Kartais nerandavo akinių, nors jie būdavo ant galvos. Du kartus paliko įjungtą televizorių visai nakčiai. Kartą paskambino man ir paklausė, kodėl neatvažiavau sekmadienio pietų, nors buvo trečiadienis.
Šeimos gydytoja atliko kelis testus ir pasakė, kad pastebimi lengvi pažintinių funkcijų sutrikimai. Tai dar nebuvo diagnozuota demencija, bet tėčiui reikėjo daugiau priežiūros.
Pradėjau lankyti jį kas antrą dieną.
Savaitgaliais užsukdavo mano vyras. Kartais maisto nuveždavo sesuo, gyvenanti kitame mieste. Padėti pasiūlė ir mano dvidešimt dvejų metų sūnus Matas.
Tėtis su juo visada buvo labai artimas.
Kai Matas buvo mažas, senelis vesdavosi jį žvejoti, mokė važiuoti dviračiu ir slapta nuo manęs pirkdavo per daug saldumynų. Vėliau padėjo jam nusipirkti pirmąjį automobilį.
Matas studijavo paskutiniame kurse ir dirbo ne visą darbo dieną. Kai pasakiau, kad seneliui reikia daugiau draugijos, jis pažadėjo užsukti bent kartą per savaitę.
Iš pradžių labai tuo džiaugiausi.
Tėtis po jų susitikimų būdavo geros nuotaikos. Pasakodavo, kad su Matu žiūrėjo krepšinį, tvarkė balkoną ar nuvažiavo apsipirkti.
Pirmą kartą apie dingusius pinigus tėtis užsiminė maždaug po mėnesio.
Paskambino vakare ir paklausė, ar aš paėmiau du šimtus eurų iš jo stalo stalčiaus.
„Kodėl turėčiau imti tavo pinigus?“
„Gal sąskaitoms.“
Tėčio komunalinius mokesčius apmokėdavau per elektroninę bankininkystę, tačiau pinigų iš jo stalčių neimdavau.
Paklausiau, kada paskutinį kartą juos matė.
Jis atsakė tiksliai neprisimenąs. Gal vakar, o gal praėjusią savaitę.
Nuvažiavau pas jį.
Stalčiuje radome voką su šimtu penkiasdešimčia eurų. Tėtis tvirtino, kad jame turėjo būti trys šimtai penkiasdešimt.
Paklausiau, gal pats išleido.
Jis supyko.
„Dar nesu toks senas, kad nežinočiau, kiek turiu pinigų.“
Nenorėjau ginčytis.
Pagalvojau, kad tėtis apsiriko. Jis visada mėgo laikyti grynųjų skirtingose vietose: spintoje po patalyne, knygose, virtuvės spintelėje tarp rankšluosčių.
Po kelių dienų šimtas eurų atsirado žieminio palto kišenėje.
Tėtis neprisiminė jų ten įdėjęs.
Maniau, kad ir likę pinigai kada nors atsiras.
Tačiau po dviejų savaičių jis vėl paskambino.
Šį kartą dingo penki šimtai eurų.
Tėtis sakė juos išsiėmęs banke, nes planavo pirkti naują televizorių. Pinigus įdėjo į rudą voką ir paslėpė dokumentų spintelėje.
Voko nebuvo.
Peržiūrėjome visą butą. Tikrinome stalčius, lentynas, drabužių kišenes ir net šaldiklį.
Nieko neradome.
Paklausiau, kas pastarosiomis dienomis lankėsi.
Tėtis prisiminė mane, Matą ir kaimynę Aldoną. Dar buvo užsukęs vyras, tikrinantis vandens skaitiklius.
Kaimynė turėjo atsarginį raktą. Ji kartais atnešdavo sriubos arba nupirkdavo maisto.
Tėtis iš karto nusprendė, kad pinigus paėmė ji.
„Aldona žino, kur laikau dokumentus.“
Man tai atrodė mažai tikėtina. Kaimynę pažinojome daugiau nei dvidešimt metų. Ji pati gyveno pasiturimai ir ne kartą padėjo tėvams.
Paprašiau tėčio jos nekaltinti neturint įrodymų.
Jis atsakė, kad savo namuose negali niekuo pasitikėti.
Pasiūliau grynuosius laikyti banke. Tėčiui paliktume tik nedidelę sumą kasdienėms išlaidoms, o visa kita apmokėčiau kortele.
Jis nesutiko.
„Nori atimti mano pinigus?“
„Noriu, kad jie nedingtų.“
„Mano pinigai – mano reikalas.“
Pokalbis baigėsi ginču.
Po šio įvykio tėtis pradėjo slėpti pinigus nuo manęs. Kai paklausdavau, kiek grynųjų turi namuose, atsakydavo, kad man nereikia žinoti.
Tuo pat metu kaltinimai kaimynei stiprėjo.
Kartą Aldona atėjo su pyragu, o tėtis jos neįsileido. Pasakė nenorintis, kad svetimi žmonės vaikščiotų po namus.
Kaimynė paskambino man verkdama.
Ji suprato, kad tėčiui prastėja atmintis, tačiau skaudėjo būti laikomai vagile po tiek metų draugystės.
Pakeičiau durų spyną ir nebedaviau jai naujo rakto. Ne todėl, kad įtarčiau Aldoną, o todėl, kad tėtis kitaip nebūtų nusiraminęs.
Naują raktą turėjome aš, vyras ir Matas.
Kurį laiką pinigai nebedingo.
Pradėjau manyti, kad galbūt vis dėlto tai buvo susiję su kaimyne. Man buvo gėda vien apie tai galvoti, tačiau kito paaiškinimo neturėjau.
Tada dingo tėčio vestuvinis žiedas.
Po mamos mirties jis turėjo abu žiedus – savo ir jos. Mamos žiedą laikė mažoje dėžutėje miegamajame.
Vieną dieną dėžutė buvo tuščia.
Tėtis paskambino beveik isterikuodamas.
Šį kartą nebegalėjau visko paaiškinti užmaršumu.
Žiedą jis tikrai laikė toje pačioje vietoje. Pats jo nebūtų pardavęs ar kam nors atidavęs.
Paklausiau, ar pastarosiomis dienomis buvo užėjęs Matas.
„Buvo“, – atsakė. – „Atvežė vaistų.“
Mintį apie savo sūnų iš karto nustūmiau.
Matas mylėjo senelį. Be to, žinojau, kad pinigų jam trūksta, bet ne tiek, kad vogtų.
Paklausiau sūnaus, ar nematė žiedo.
Jis pasakė net nežinojęs, kur senelis jį laiko.
Pasiūlė padėti ieškoti.
Visą vakarą kartu tikrinome butą. Matas peržiūrėjo spinteles, pakėlė lovą ir net iškratė dulkių siurblio maišelį.
Žiedo neradome.
Po kelių dienų paskambinau tėčio gydytojai. Ji paaiškino, kad atminties sutrikimų turintys žmonės kartais paslepia vertingus daiktus neįprastose vietose ir nuoširdžiai tiki, kad juos kažkas pavogė.
Pasiūlė įvertinti tėčio būklę išsamiau.
Kai pasakiau apie tyrimus, tėtis supyko.
„Užuot ieškojusi vagies, nori įrodyti, kad esu kvailas.“
Jis atsisakė važiuoti pas gydytoją.
Tą vakarą vyras pasiūlė įrengti kamerą.
Iš pradžių kategoriškai atsisakiau. Tai buvo tėčio namai. Negalėjome jo slapta filmuoti.
Vyras pasiūlė kamerą nukreipti tik į prieškambarį ir svetainės spintelę, kur tėtis laikė pinigines bei dokumentus. Miegamasis ir vonios kambarys nebūtų filmuojami.
„Jeigu kažkas iš tiesų ima jo daiktus, kitaip nesužinosime.“
Pasiūliau tėčiui kamerą įrengti atvirai.
Jis nesutiko.
„Nenoriu būti stebimas savo namuose.“
Gerbiau jo atsakymą.
Tačiau po savaitės dingo dar trys šimtai eurų.
Tėtis paskambino policijai ir apkaltino Aldoną. Pareigūnams teko aiškinti, kad kaimynė nebeturi rakto ir pastaruoju metu bute nebuvo.
Tą dieną supratau, kad situacija kenkia ne tik tėčiui.
Slapta įrengiau nedidelę kamerą svetainės lentynoje. Ji filmavo įėjimą, stalą ir spintelę, kurioje tėtis laikė dokumentus. Įrašai turėjo būti saugomi tik kelias dienas.
Jaučiausi siaubingai.
Kiekvieną kartą prisijungusi mačiau tėtį savo namuose: valgantį, snaudžiantį fotelyje ar kalbantį telefonu. Atrodė, lyg būčiau įsibrovusi į jo privatų gyvenimą.
Stengiausi kamerą tikrinti tik gavusi judesio pranešimą, kai tėtis būdavo išėjęs arba kai kas nors užeidavo.
Pirmomis dienomis nieko neįvyko.
Atėjau aš, vyras ir paštininkė. Tėtis kelis kartus pats atidarė spintelę, skaičiavo pinigus ir perkėlė voką į kitą stalčių.
Vieną popietę užsuko Matas.
Jis atnešė maisto, padėjo seneliui susitvarkyti telefoną ir beveik valandą su juo kalbėjosi.
Pradėjau gėdytis, kad apskritai suabejojau savo sūnumi.
Tada tėtis nuėjo į vonios kambarį.
Matas liko svetainėje vienas.
Įraše mačiau, kaip jis pažvelgia koridoriaus link, atidaro spintelę ir ištraukia rudą voką.
Suskaičiavo pinigus.
Dalį įsidėjo į kelnių kišenę, o voką grąžino į vietą.
Negalėjau pajudėti.
Peržiūrėjau įrašą tris kartus.
Tai tikrai buvo mano sūnus.
Paskambinau Matui ir paprašiau tuoj pat atvažiuoti pas mus.
Jis paklausė, kas nutiko.
Atsakiau žinanti apie senelio pinigus.
Matas kelias sekundes tylėjo.
Tada pasakė:
„Jis pats man juos davė.“
„Mačiau, kaip paėmei iš spintelės.“
„Nes jis pasakė, kur padėti.“
„Jis tuo metu buvo vonioje.“
Sūnus pradėjo aiškinti, kad senelis jau kelis mėnesius padeda jam sumokėti nuomą ir studijų išlaidas. Nenorėjo, kad aš apie tai žinočiau, nes būčiau uždraudusi.
„O žiedas?“
Matas prisiekė žiedo neėmęs.
Paklausiau, kiek pinigų iš viso gavo.
Jis atsakė nežinantis.
„Maždaug kiek?“
Po ilgos tylos pasakė:
„Gal keturis tūkstančius.“
Man pasidarė silpna.
Tėtis per kelis mėnesius skundėsi praradęs gerokai mažiau. Vadinasi, dalies atvejų net neprisiminė arba nė nepastebėjo.
Liepus Matui grąžinti pinigus, jis pasakė jų nebeturintis.
Didžiąją dalį sumokėjo už nuomą ir skolą. Dalį panaudojo automobilio remontui.
„Tu matei, kad senelis nebe viską prisimena.“
„Jis pats siūlė.“
„O tada pamiršdavo ir kaltindavo kitus vagyste.“
Matas pradėjo verkti.
Pasakė niekada nevogęs. Senelis tikrai duodavo pinigų ir prašydavo man nesakyti. Tik paskutinį kartą leido pačiam pasiimti iš voko.
Paklausiau, ar turi žinučių, galinčių tai patvirtinti.
Neturėjo.
Tą vakarą nuvažiavau pas tėtį.
Paklausiau, ar jis duodavo Matui pinigų.
Tėtis atsakė:
„Žinoma. Jis mano anūkas.“
„Kiek davei?“
„Gal šimtą ar du.“
Kai pasakiau, kad suma gali siekti keturis tūkstančius, tėtis supyko.
Tvirtino niekada gyvenime nebūtų atidavęs tiek pinigų.
Paskambinau Matui ir įjungiau garsiakalbį.
Sūnus priminė seneliui konkrečius pokalbius. Pasakė, kada ir už ką gavo pinigų.
Tėtis dalį prisiminė.
Pripažino davęs tūkstantį eurų automobilio remontui. Dar penkis šimtus – nuomos užstatui.
Tačiau kitų sumų neprisiminė.
„Jeigu daviau, vadinasi, norėjau duoti“, – pareiškė.
Paklausiau apie pinigus, kuriuos Matas pasiėmė man matant įraše.
Tėtis sustingo.
„Kokiame įraše?“
Turėjau prisipažinti, kad jo namuose slapta įrengiau kamerą.
Tėtis liepė man išvažiuoti.
Jis nešaukė. Tik labai ramiai pasakė:
„Pasiimk savo kamerą ir daugiau be kvietimo neateik.“
Kitą rytą nuvykau į policiją ir parašiau pareiškimą dėl galimo tėčio pinigų pasisavinimo.
Pridėjau kameros įrašą, kuriame mano sūnus paima pinigus.
Po dviejų dienų policija susisiekė su Matu.
Tada tėtis paskambino ir pasakė, kad po to, ką padariau, dukters nebeturi.
Išėjusi iš policijos nuovados dar ilgai sėdėjau automobilyje.
Nežinojau, ar ką tik apsaugojau tėtį, ar išdaviau du artimiausius žmones.
Galėjau pirmiausia pasikalbėti su Matu. Galėjau reikalauti sudaryti pinigų grąžinimo planą. Galėjau nuvežti tėtį pas notarą ar gydytoją ir oficialiai įvertinti, ar jis dar gali savarankiškai tvarkyti finansus.
Vietoj to iš karto kreipiausi į policiją.
Tą akimirką man atrodė, kad jei pradėsime aiškintis šeimoje, abu bandys viską sumenkinti. Matas sakys gavęs pinigus, tėtis – kad juos davė, o po savaitės nė vienas nebeprisimins, dėl ko ginčijomės.
Pareigūnė paaiškino, kad pareiškimo negalima tiesiog „atsiimti“ taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Jeigu kyla įtarimas, kad pažeidžiamas galimai pažeidžiamo žmogaus turtinis interesas, aplinkybės vis tiek turi būti patikrintos.
Matas buvo apklaustas po dviejų dienų.
Jis parodė dalį banko išrašų ir teigė pinigus gavęs teisėtai. Kai kuriuos grynuosius pats įnešė į sąskaitą, kitais atsiskaitydavo tiesiogiai.
Tada paaiškėjo, kad iš tėčio sąskaitos į Mato sąskaitą pervesti dar du tūkstančiai du šimtai eurų.
Apie juos sūnus man nebuvo pasakęs.
Paklausiau, kodėl melavo.
„Tu klausei apie grynuosius.“
„Klausiau, kiek pinigų gavai iš senelio.“
Matas atsakė buvęs išsigandęs. Manė, kad jei pasakys visą sumą, iš karto palaikysiu jį vagimi.
„Bendra suma viršija šešis tūkstančius eurų.“
„Jis pats man davė.“
Pervedimų paskirtyse buvo parašyta „mokslams“, „automobiliui“ ir „dovana“. Tai palaikė Mato versiją.
Tačiau vienas septynių šimtų eurų mokėjimas buvo atliktas ne Matui.
Pinigai nukeliavo vyrui vardu Nerijus.
Tėtis tokio žmogaus neprisiminė.
Matas iš pradžių taip pat tvirtino jo nepažįstantis.
Policija nustatė, kad Nerijus susijęs su internetinių lošimų paskyromis ir anksčiau buvo patekęs į pareigūnų akiratį dėl skolų išieškojimo grasinimais.
Dar kartą paklaustas Matas prisipažino.
Jis turėjo problemų su sporto lažybomis.
Viskas prasidėjo nuo nedidelių sumų. Kartais laimėdavo, todėl tikėjo galintis užsidirbti studijoms ir nuomai. Vėliau pralošė santaupas, pasiskolino iš draugų ir pradėjo slėpti skolas.
Senelis pirmą kartą iš tiesų pats pasiūlė padėti.
Matas papasakojo jam esąs skolingas už automobilio remontą. Tėtis davė tūkstantį eurų.
Kai pinigai baigėsi, Matas paprašė dar.
Tėčiui sakė, kad reikia nuomai, knygoms, automobilio draudimui ir studijų mokesčiui. Dalis priežasčių buvo tikros, tačiau didelė pinigų dalis nukeliavo skoloms bei naujiems statymams.
„Norėjau atsilošti ir viską grąžinti“, – pasakė jis.
Tai buvo senas ir skaudžiai pažįstamas priklausomybės paaiškinimas.
Paklausiau, ar senelis žinojo apie lošimus.
„Ne.“
„Vadinasi, jis pinigus davė nežinodamas, kam jie bus panaudoti.“
„Bet davė.“
„Tu melavai, kam jų reikia.“
Matas nuleido akis.
Paskutinį kartą tėtis nebuvo aiškiai leidęs pasiimti pinigų iš spintelės. Jis tik pasakė, kad „jei prireiks, žinai, kur yra“.
Matas tai suprato kaip leidimą.
Ar bent jau taip tvirtino.
Kai policija apklausė tėtį, jis gynė anūką.
Sakė visus pinigus atidavęs savo noru. Net septynis šimtus eurų Nerijui esą pats liepė pervesti.
„Ar žinojote, kas jis?“ – paklausė pareigūnė.
Tėtis atsakė, kad tai Mato draugas.
„O už ką jam mokėjote?“
Tėtis neprisiminė.
Po apklausos jis paskambino man.
„Ar dabar laiminga?“ – paklausė.
„Matai lošia.“
„Jauni žmonės daro klaidų.“
„Jis melavo tau ir paėmė daugiau kaip šešis tūkstančius.“
„Tai mano pinigai.“
„Bet būtum davęs, jei žinotum, kad jis juos praloš?“
Tėtis tylėjo.
Tada atsakė:
„Geriau būčiau pralošęs pinigus, nei praradęs anūką.“
Nesupratau, ką tai reiškia.
Pasirodė, kad Matas seneliui pasakojo apie stiprų nerimą ir mintis, jog nebemato išeities. Tėtis bijojo, kad anūkas gali sau pakenkti, todėl duodavo jam pinigų neklausdamas per daug.
Matas apie tai man nieko nebuvo sakęs.
Nežinojau, ar grasinimai buvo tikras nevilties ženklas, ar būdas priversti senelį padėti.
Tikriausiai – ir viena, ir kita.
Tuo metu išaiškėjo, kur dingo mamos žiedas.
Jį rado ne policija.
Vieną rytą man paskambino Aldona. Tvarkydama bendro koridoriaus spintelę ji aptiko mažą dėžutę, įstumtą už senų laikraščių.
Tėtis kartais ten laikydavo įrankius.
Dėžutėje buvo mamos vestuvinis žiedas.
Kai parodžiau jį tėčiui, jis prisiminė pats ten paslėpęs. Po pirmųjų pinigų dingimų bijojo, kad vagis paims ir žiedą, todėl išnešė iš buto.
Vėliau pamiršo.
Vadinasi, bent dėl žiedo Matas buvo nekaltas.
Tėčiui tai tapo įrodymu, kad ir dėl pinigų jis klysta.
„Matai? Aš daiktus pamirštu. Gal ir pinigus pats jam liepiau pasiimti.“
Tačiau elektroniniai pervedimai, melagingos priežastys ir mokėjimas lošimų skolų tarpininkui niekur nedingo.
Sesuo atvažiavo pasikalbėti su mumis.
Ji pyko, kad apie tėčio būklę ir dingusius pinigus jai nepranešiau anksčiau. Dar labiau supyko sužinojusi apie slaptą kamerą.
„Jei jis būtų ją radęs, galėjo patirti šoką.“
„O ką turėjau daryti?“
„Kreiptis į gydytoją, socialinį darbuotoją ar banką. Ne šnipinėti.“
Priminiau, kad tėtis atsisakė gydytojo konsultacijos.
Sesuo atsakė, kad jo atsisakymas nesuteikė teisės slapta filmuoti.
Negalėjau su tuo ginčytis.
Kamera padėjo išsiaiškinti tiesą, tačiau pats jos įrengimas vis tiek buvo tėčio aiškiai išsakytos valios pažeidimas.
Po kelių savaičių tėtis sutiko atlikti išsamesnius tyrimus.
Jam diagnozavo ankstyvos stadijos demenciją.
Gydytoja paaiškino, kad jis dar gali priimti daugelį kasdienių sprendimų, tačiau sudėtingi finansiniai klausimai jau kelia riziką. Jo atmintis svyravo: vieną dieną viską prisimindavo puikiai, kitą – supainiodavo įvykius.
Tai reiškė, kad nebuvo paprasto atsakymo, ar jis sąmoningai dovanojo pinigus.
Kai kurias sumas tikrai davė savo valia. Kitais atvejais Matas naudojosi tuo, kad senelis neprisimins ankstesnio pokalbio arba dar kartą patikės ta pačia istorija.
Matas sutiko pradėti gydytis nuo lošimų priklausomybės.
Jis taip pat pasirašė susitarimą grąžinti seneliui pinigus. Kol kas kas mėnesį perveda po šimtą eurų.
Policijos tyrimas galiausiai buvo nutrauktas. Tėtis nuosekliai tvirtino nenorintis, kad anūkas būtų baudžiamas, o dalį pinigų akivaizdžiai perdavė pats. Įrodyti tyčinį svetimo turto pasisavinimą būtų buvę sudėtinga.
Tačiau pasekmės liko.
Dėl pradėto tyrimo Matas neteko praktikos finansų įmonėje. Oficialiai darbdavys nurodė kitą priežastį, tačiau sūnus įsitikinęs, kad sprendimą nulėmė policijos apklausa.
Jis sako suprantantis, kodėl kreipiausi į pareigūnus, bet negalintis atleisti, kad prieš tai nesuteikiau jam galimybės visko paaiškinti.
„Tu iš karto nusprendei, kad esu vagis“, – pasakė.
Galbūt taip ir buvo.
Pamačiusi įrašą, nebeklausiau, kas vyksta. Mačiau sūnų, slapta imantį pinigus iš senelio spintelės, ir leidau pykčiui priimti sprendimą už mane.
Tėtis su manimi pradėjo bendrauti tik po kelių mėnesių.
Kameros jo namuose nebėra. Dabar prie banko sąskaitos turiu ribotą prieigą, o apie didesnius mokėjimus gaunu pranešimus. Grynaisiais tėtis laiko ne daugiau kaip šimtą eurų.
Jis sutiko su tokia tvarka tik todėl, kad gydytoja pasakė, jog kitu atveju gali tekti svarstyti oficialią globą.
Kartais jaučiu, kad jį apsaugojau.
Kartais – kad pasinaudojau jo silpstančia atmintimi ir perėmiau gyvenimo kontrolę, kurios jis nenorėjo atiduoti.
Su Aldona tėtis susitaikė. Atsiprašė apkaltinęs vagyste, nors po savaitės vėl paklausė, kodėl ji nebeturi rakto.
Matas vis dar lanko senelį, tačiau tik tada, kai namuose būnu aš arba vyras. Tėtis dėl to pyksta.
„Aš juo pasitikiu“, – sako.
Aš dar nepasitikiu.
Galbūt neturiu teisės spręsti už tėtį, kam jis gali dovanoti savo pinigus. Tačiau žinodama, kad jo atmintis silpsta, nebegaliu apsimesti, jog visi jo sprendimai priimami laisvai ir suprantant pasekmes.
Ar pasielgiau teisingai slapta įrengusi kamerą ir iškvietusi policiją, kai pamačiau savo sūnų imant senelio pinigus? O gal pirmiausia turėjau kalbėtis su šeima ir gerbti tėčio teisę pačiam spręsti – net jei jo sprendimais buvo naudojamasi?
