Kai mano dukrai Ievai buvo šešeri, jos tėvas susikrovė daiktus ir išėjo.
Ne pas kitą moterį. Bent jau ne tokią priežastį nurodė.
Jis pasakė pavargęs nuo šeimos gyvenimo ir supratęs, kad nenori būti vyru bei tėvu vien todėl, kad to iš jo tikisi kiti.
Po savaitės persikėlė į Norvegiją.
Pirmaisiais metais dar kelis kartus paskambino. Per gimtadienį atsiuntė lėlę, per Kalėdas – per didelį megztinį. Vėliau skambučiai retėjo, dovanos baigėsi, o žinutės likdavo neatsakytos.
Kai Ievai sukako devyneri, ji paskutinį kartą paklausė:
„Mama, kodėl tėtis manęs nenori?“
Nežinojau, ką atsakyti.
Pasakiau, kad kartais suaugusieji būna per silpni prisiimti atsakomybę ir kad tai nėra vaikų kaltė.
Tuo metu mano gyvenime jau buvo Darius.
Susipažinome, kai Ievai buvo septyneri. Jis niekada nebandė pakeisti jos tėvo ir neprašė vadinti jo tėčiu. Pirmaisiais metais buvo tiesiog mamos draugas, kuris mokėjo pataisyti dviratį, kepė geresnius blynus už mane ir kantriai žiūrėdavo tuos pačius animacinius filmus.
Kai Ievai buvo dešimt, Darius pirmą kartą nuėjo į jos klasės renginį. Ji pati paprašė.
Kai buvo dvylika, jis išmokė ją plaukti.
Kai penkiolikos ji patyrė pirmą skaudų išsiskyrimą, Darius iki vidurnakčio sėdėjo virtuvėje ir klausėsi jos pasakojimo. Kitą rytą iškepė blynų, nors turėjo anksti važiuoti į darbą.
Jis mokė vairuoti, padėjo ruoštis matematikos egzaminui, vežė į universitetą ir vidury nakties važiavo pasiimti, kai sugedo jos automobilis.
Mudu susituokėme, kai Ievai buvo trylika.
Per vestuves ji pati pasakė tostą:
„Ačiū, kad pasirinkai ne tik mamą, bet ir mane.“
Darius tą vakarą verkė.
Biologinis tėvas – Saulius – per visus tuos metus gyvai nepasirodė nė karto.
Todėl kai dvidešimt ketverių Ieva pranešė, kad tuokiasi, Darius apsidžiaugė taip, tarsi tekėtų jo paties dukra.
Jos sužadėtinis Lukas mums patiko. Ramus, darbštus, mandagus. Jie draugavo beveik ketverius metus, todėl naujiena nebuvo netikėta.
Per pirmą vakarienę, kai pradėjome kalbėti apie vestuves, Ieva pasakė norinti nedidelės, bet gražios šventės.
Pasirodė, kad jos supratimas apie „nedidelę“ šventę – aštuoniasdešimt svečių, sodyba prie ežero, fotografas, gyva muzika ir ceremonija lauke.
Jie buvo sutaupę šiek tiek pinigų, tačiau viskam neužteko.
Mes su Dariumi pasiūlėme padėti.
Buvome atsidėję pinigų virtuvės remontui, bet nusprendėme, kad jis gali palaukti. Darius pasakė, jog dukros vestuvės būna tik kartą.
Sutarėme prisidėti aštuoniais tūkstančiais eurų. Luko tėvai pažadėjo dar penkis tūkstančius, o likusią dalį jaunieji turėjo sumokėti patys.
Nuo pat pradžių Darius įsitraukė į pasiruošimą.
Jis su Ieva apvažiavo kelias sodybas, derėjosi dėl kainos, surado patikimą muzikantų grupę. Kai paaiškėjo, kad ceremonijai reikės medinės arkos, pasiūlė ją pagaminti pats.
Ieva atsiuntė jam nuotrauką, kokios norėtų. Darius savaitgaliais dirbo garaže, matavo lentas ir ieškojo tinkamos spalvos dažų.
Vieną sekmadienį, kai visi pietavome pas mus, Ieva apkabino jį ir pasakė:
„Nežinau, ką be tavęs daryčiau.“
Mačiau, kaip Darius stengiasi neparodyti, ką jam reiškia šie žodžiai.
Maždaug po mėnesio Ieva parašė, kad nori susitikti su manimi viena.
Paklausiau, ar kas nors nutiko.
Ji atsakė norinti pasikalbėti apie vestuves ir paprašė kol kas nieko nesakyti Dariui.
Susitikome kavinėje.
Ieva ilgai maišė kavą, nors cukraus nebuvo įsidėjusi. Galiausiai pasakė:
„Su manimi susisiekė tėtis.“
Iš pradžių nesupratau, apie ką ji kalba. Mano galvoje Darius jau seniai buvo vienintelis vyras, kurį galėjau susieti su žodžiu „tėtis“.
Tada supratau.
Saulius.
Pasirodė, kad jis grįžo į Lietuvą. Prieš kelis mėnesius išsiskyrė su antrąja žmona, pardavė namą Norvegijoje ir apsigyveno Klaipėdoje.
Jis rado Ievą socialiniuose tinkluose ir parašė jai ilgą laišką.
Atsiprašė. Pasakė visus šiuos metus apie ją galvojęs, tačiau kuo ilgiau tylėjo, tuo sunkiau buvo sugrįžti.
„Ar jam buvo sunku?“ – neištvėriau. – „O kaip buvo tau?“
Ieva paprašė nepykti.
Ji jau buvo su juo susitikusi. Ne vieną, o keturis kartus.
Pirmą kartą išgėrė kavos. Antrą – vakarieniavo. Trečią kartą Saulius supažindino ją su savo seserimi. Ketvirtą – jie kartu nuvažiavo prie jūros.
Visa tai vyko mums nieko nežinant.
Paklausiau, kodėl ji slėpė.
„Nes žinojau, kaip sureaguosi.“
„O kaip turėčiau reaguoti? Jis paliko tave šešerių.“
„Žinau.“
„Septyniolika metų beveik nesidomėjo, kaip gyveni.“
„Žinau, mama.“
„Ir dabar, kai tu ruošiesi vestuvėms, staiga prisiminė esantis tavo tėvas.“
Ieva padėjo šaukštelį.
„Jis nežinojo apie vestuves, kai parašė.“
Negalėjau patikrinti, ar tai tiesa.
Paklausiau, ko ji iš manęs nori.
Ieva pasakė norinti pakviesti Saulių į vestuves.
Tai man nepatiko, tačiau atsakiau, kad vestuvės yra jos. Jei ji nori ten matyti savo biologinį tėvą, nedrausiu.
Tik paprašiau iš anksto pasikalbėti su Dariumi. Nenorėjau, kad jis Saulių pirmą kartą pamatytų prie šventinio stalo.
„Pasikalbėsiu“, – pažadėjo ji.
Po kelių dienų Ieva atvažiavo pas mus. Darius buvo garaže, šlifavo vestuvinę arką.
Ji įėjo pas jį viena. Nežinau, apie ką tiksliai kalbėjo, tačiau išėjo po pusvalandžio paraudusiomis akimis.
Darius liko garaže.
Kai nuėjau pas jį, jis sėdėjo ant darbinio suolo ir žiūrėjo į nebaigtą arką.
„Ji pakvietė Saulių?“ – paklausiau.
Darius linktelėjo.
„Aš žinojau.“
„Kodėl man nepasakei?“
„Ji prašė.“
Jis atsakė suprantantis Ievą. Žmogus turi tik vieną biologinį tėvą. Jei ji nori pabandyti atkurti santykius, niekas neturi teisės jai trukdyti.
Paklausiau, ar jam neskaudu.
„Skaudu“, – prisipažino. – „Bet tai ne mano vestuvės.“
Maniau, kad tuo viskas ir baigsis.
Saulius bus vienas iš svečių. Galbūt sėdės toliau nuo mūsų, gal pasakys trumpą sveikinimą. Man tai būtų buvę nemalonu, tačiau dėl dukros būčiau iškentusi.
Po savaitės vestuvių organizatorė atsiuntė atnaujintą ceremonijos planą.
Jame buvo parašyta:
„Nuotaką prie altoriaus palydi tėvas Saulius.“
Perskaičiau sakinį tris kartus.
Dariaus vardas ceremonijos plane nepaminėtas nė karto.
Paklausiau Ievos, ar tai klaida.
Ji atsakė, kad ne.
Saulius pasakė visada svajojęs vieną dieną nuvesti dukrą prie altoriaus. Ieva nusprendė suteikti jam šią galimybę.
„O Darius?“ – paklausiau.
„Jis sėdės su tavimi.“
„Žmogus, kuris tave augino septyniolika metų, sėdės tarp svečių, o žmogus, kuris tuos metus tavęs nematė, ves tave prie altoriaus?“
Ieva atsiduso.
„Mama, Darius nėra mano tėvas.“
Tai buvo pirmas kartas, kai išgirdau ją taip pasakant.
Ne „jis nėra mano biologinis tėvas“.
Tiesiog – nėra mano tėvas.
Paklausiau, ar ji tai jau pasakė Dariui.
„Dar ne.“
Tą vakarą pasakiau jam pati.
Darius ilgai tylėjo. Tada nuėjo į garažą ir uždengė nebaigtą arką senu audeklu.
Kitą rytą paskambinau vestuvių sodybos administratorei ir atšaukiau kitą mūsų suplanuotą mokėjimą – tris tūkstančius eurų.
Ieva apie tai sužinojo tą pačią dieną.
Ji paskambino verkdama ir paklausė, ar tikrai griaunu jos vestuves vien todėl, kad ceremonijai pasirinko savo tikrą tėvą.
Atsakiau, kad vestuvių negriaunu.
Tiesiog nebefinansuosiu šventės, kurioje žmogus, iš tiesų buvęs jos tėvu, pažemintas dėl vyro, kuris sugrįžo prieš kelis mėnesius.
Tada Ieva pasakė tai, po ko mūsų šeima galutinai suskilo.
„Tu visada norėjai, kad Darius pakeistų mano tėtį“, – pasakė Ieva. – „Dabar, kai bandau atkurti santykius su tikru tėvu, tu mane baudi.“
Negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu.
Niekada neverčiau jos vadinti Dariaus tėčiu. Kai būdama paauglė pykdavo ant jo ir primindavo, kad jis nėra jos tėvas, Darius niekada jai nepriekaištavo.
Jis sakydavo:
„Teisiškai gal ir nesu. Bet jei tau ko nors reikės, vis tiek atvažiuosiu.“
Ir visada atvažiuodavo.
„Aš tavęs nebaudžiu“, – atsakiau. – „Tu gali į ceremoniją įtraukti ką nori. Tačiau negali tikėtis, kad Darius sumokės už savo paties pažeminimą.“
„Pinigus žadėjote abu.“
„Didesnę jų dalį uždirbo jis.“
Tai buvo tiesa. Mūsų finansai bendri, tačiau vestuvėms skirtus pinigus daugiausia sudarė Dariaus prieš kelerius metus gauta premija.
Ieva pasakė, kad turėjome iš karto įvardyti sąlygą: pinigų gaus tik tuo atveju, jei Darių viešai pripažins tėvu.
Tada į pokalbį įsitraukė Lukas.
Iki tol jis tylėjo, bet dabar paėmė telefoną ir pasakė, kad mūsų sprendimas nesąžiningas. Jie jau pasirašė sutartis, sumokėjo avansus, o likusius mokėjimus planavo pagal mūsų pažadėtą sumą.
Jei pinigų negaus, turės atsisakyti muzikantų, sutrumpinti šventę arba ieškoti paskolos.
„Gal vestuvėms nereikia išleisti pinigų, kurių neturite“, – pasakiau.
Vos ištarusi supratau, kaip šaltai tai nuskambėjo.
Ieva nutraukė pokalbį.
Darius sėdėjo šalia ir viską girdėjo.
Paklausiau, ar pasielgiau teisingai.
Jis atsakė:
„Nežinau.“
Tikėjausi, kad mane palaikys. Juk tai dariau dėl jo.
Tačiau Darius pasakė, kad nenorėjo atšaukti pinigų. Jam buvo skaudu, bet jis būtų sumokėjęs sutartą sumą.
„Tu nori finansuoti šventę, kurioje būsi pasodintas salės gale?“
„Tai jos pasirinkimas.“
„O tu neturi teisės jaustis įskaudintas?“
„Turiu. Bet tai nereiškia, kad turime palikti ją be vestuvių likus trims mėnesiams.“
Supykau.
Pasakiau, kad jis visą gyvenimą leidžia Ievai naudotis jo gerumu. Ji žino, jog gali jį skaudinti, nes jis vis tiek padės, atvažiuos ir sumokės.
Darius atsakė, kad būtent taip elgiasi tėvai.
„Tėvai taip pat turi teisę tikėtis elementarios pagarbos.“
Tą vakarą miegojome nusisukę vienas nuo kito.
Kitą dieną paprašiau Ievos atsiųsti galutinį sėdėjimo planą. Ji nenorėjo, tačiau galiausiai persiuntė dokumentą.
Pagrindiniame stale buvo numatytos vietos jauniesiems, abiejų šeimų tėvams ir liudytojams.
Luko tėvai sėdėjo kartu.
Aš turėjau sėdėti šalia Sauliaus.
Dariui buvo skirta vieta prie trečiojo stalo su mano seserimi, dviem pusbroliais ir keliais šeimos draugais.
Net ne šalia manęs.
Paskambinau Ievai.
„Tu tikiesi, kad per savo dukters vestuves sėdėsiu šalia vyro, kuris mus paliko, o mano vyras bus pasodintas kitame salės gale?“
Ji paaiškino, kad prie pagrindinio stalo sėdi nuotakos ir jaunikio tėvai. Darius, jos teigimu, yra labai svarbus žmogus, tačiau oficialiai jis nėra vienas iš tėvų.
„Jis tave augino.“
„Aš to neneigiu.“
„Tu ką tik paneigei.“
Ieva pradėjo verkti. Pasakė esanti spaudžiama iš abiejų pusių ir nenorinti rinktis tarp dviejų šeimų.
Paklausiau, kas ją verčia rinktis.
Po ilgos tylos ji prisipažino, kad Saulius nenori per vestuves jaustis „atsarginiu tėvu“.
Jis sutiko dalyvauti tik tada, jei bus pripažintas tikruoju nuotakos tėvu.
Tai reiškė palydėti ją prie altoriaus, sėdėti prie pagrindinio stalo ir šokti tėvo bei dukters šokį.
„O ką tada turėtų jausti Darius?“
„Darius buvo šalia visą laiką. Jis žino, kad man svarbus.“
„Tai kodėl svarbesnę vietą turi gauti tas, kuris nebuvo šalia?“
Ieva atsakė:
„Nes bijau, kad tėtis vėl išeis.“
Šis sakinys mane sustabdė.
Pagaliau supratau.
Ji neapdovanojo Sauliaus už tai, kad jis buvo geras tėvas. Ji stengėsi užsitarnauti jo pasilikimą.
Dariaus meilė jai atrodė savaime suprantama. Saugi. Jos nereikėjo saugoti ar dėl jos kovoti.
O Saulius galėjo bet kada dingti, todėl jam teko geriausia vieta, svarbiausi vaidmenys ir didžiausias dėmesys.
Man pasidarė jos gaila.
Tačiau kartu dar labiau supykau ant Sauliaus. Jis sugrįžo po septyniolikos metų ir per kelis mėnesius privertė dukrą bijoti, kad praras jį dar kartą.
Paprašiau jo telefono numerio.
Ieva atsisakė duoti.
Numerį radau pati. Jį turėjo buvusi Sauliaus sesuo, su kuria retkarčiais pasveikindavome viena kitą per šventes.
Paskambinau.
Saulius atsiliepė ramiai, tarsi septyniolika metų tarp mūsų nebūtų praėję.
„Tikėjausi, kad anksčiau ar vėliau paskambinsi“, – pasakė.
Paklausiau, kodėl reikalauja išstumti Darių iš vestuvių.
Jis tvirtino nieko nereikalaujantis. Tik nori turėti vietą dukters gyvenime.
„Darius užėmė tavo vietą tik todėl, kad tu ją palikai.“
„Aš žinau, kad padariau klaidų.“
„Klaidų? Tu dingai septyniolikai metų.“
Saulius atsakė nenorintis su manimi ginčytis dėl praeities. Esą svarbiausia dabar yra Ieva.
Tada paklausiau, kodėl negali kartu su Dariumi lydėti jos prie altoriaus.
„Nes tai būtų spektaklis“, – atsakė. – „Vaikas turi vieną tėvą.“
„Taip. Tik gaila, kad tuo tėvu nebuvai tu.“
Jis nutraukė pokalbį.
Po valandos paskambino Ieva. Saulius jai pasakė, kad aš bandau jį išvaryti iš vestuvių ir nenoriu leisti jiems atkurti santykių.
„Kodėl jam skambinai?“ – šaukė ji. – „Tai mano santykiai su mano tėvu.“
„Nes jo reikalavimai veikia visą mūsų šeimą.“
„Jis nieko nereikalavo.“
Papasakojau, ką jis pasakė apie vieną tėvą.
Ieva nepatikėjo.
Ji apkaltino mane specialiai provokuojant Saulių ir bandant įrodyti, kad jis nepasikeitė.
Galiausiai pasakė, kad jei negrąžinsime pinigų, mūsų į vestuves nekvies.
„Mūsų abiejų?“ – paklausiau.
„Taip. Negaliu švęsti su žmonėmis, kurie manimi manipuliuoja.“
Tą vakarą Darius nuėjo į garažą ir išardė vestuvinę arką.
Ne iš pykčio. Jis paaiškino, kad mediena lauke pradės drėkti, todėl panaudos ją lentynoms.
Tačiau mačiau, kaip jam skauda.
Po kelių dienų Ieva atsiuntė oficialią žinutę:
„Kadangi atsisakėte vykdyti savo finansinį pažadą ir negerbiate mūsų sprendimų, prašau laikyti kvietimą į vestuves atšauktu.“
Darius perskaitė žinutę ir pasakė, kad turime sumokėti.
„Po šito?“
„Ji pyksta.“
„Ji mus išmetė iš vestuvių.“
„Jei pervesime pinigus, gal nusiramins.“
Tada pirmą kartą supykau ir ant jo.
„Tu nori nusipirkti vietą savo pačios dukros vestuvėse?“
„Ji nėra mano dukra.“
Vos išgirdusi šiuos žodžius supratau, kad jis juos kartoja ne todėl, kad taip mano. Jis kartoja Ievos sakinį, mėgindamas prie jo priprasti.
Pasakiau, kad pinigų nepervesiu.
Kadangi sąskaita buvo bendra, Darius galėjo tai padaryti ir be mano leidimo. Tačiau nepadarė.
Praėjo beveik trys savaitės.
Iš mano sesers sužinojau, kad Ieva ir Lukas atsisakė gyvos muzikos, sumažino svečių skaičių ir svarstė perkelti šventę į paprastesnę vietą.
Luko tėvai nenorėjo didinti savo įnašo. Jie manė, kad jaunieji ir taip išlaidauja.
Jaučiausi kalta.
Nebuvau prieš dukros vestuves. Norėjau, kad ji turėtų gražią dieną. Tačiau kiekvieną kartą pagalvojusi apie Darių, sėdintį kažkur salės gale, o Saulių, priimantį padėkas už tėvystę, žinojau negalinti už tai mokėti.
Tada vieną vakarą į mūsų duris paskambino Lukas.
Jis atvažiavo vienas.
Pasakė, kad Ieva nežino apie jo vizitą.
Lukas atsiprašė už ankstesnį pokalbį ir prisipažino, kad situacija darosi nevaldoma. Ieva beveik kasdien ginčijasi su Sauliumi. Jis pradėjo reikšti nuomonę apie svečių sąrašą, muziką ir net ceremonijos tekstą.
Saulius norėjo, kad vedėja per šventę jį pristatytų kaip „mylintį nuotakos tėvą“.
Taip pat paprašė neįtraukti jokios padėkos Dariui, nes tai esą pažemintų jį prieš gimines.
„O ką Ieva sako?“ – paklausiau.
„Ji vis dar bando jam įtikti.“
Lukas parodė Sauliaus žinutę.
Joje buvo parašyta, kad jei Ieva vestuvėse leis Dariui atlikti tėvo vaidmenį, Saulius apskritai neatvyks.
Tai buvo ne prašymas.
Tai buvo ultimatumas.
Paklausiau, kodėl Lukas anksčiau mus kaltino.
Jis prisipažino iš pradžių manęs, kad turime nusileisti. Jam atrodė, jog viena diena nieko nepakeis, o Ievai svarbu atkurti ryšį su tėvu.
Tačiau dabar suprato, kad Sauliui rūpi ne ryšys. Jam rūpi viešai atrodyti tokiu tėvu, kokiu niekada nebuvo.
Lukas paprašė neatnaujinti mokėjimo.
„Jei dabar grąžinsite pinigus, Ieva pagalvos, kad viskas išspręsta“, – pasakė. – „Jai reikia pačiai pamatyti, kas vyksta.“
Po kelių dienų tai ir nutiko.
Saulius sužinojo, kad vestuvės bus kuklesnės. Vietoj sodybos prie ežero jaunieji svarstė išsinuomoti nedidelį restoraną mieste.
Jis pasakė, kad į tokią šventę nevažiuos.
Esą grįžo į Lietuvą ne tam, kad būtų įtrauktas į „šeimos dramą“ ir dalyvautų vestuvėse, kurios primins paprastą gimtadienį.
Ieva paklausė, ar jam svarbesnė šventės vieta nei jos vestuvės.
Saulius atsakė:
„Jei jūs patys negerbiate savo šventės, kodėl turėčiau ją gerbti aš?“
Kitą rytą jis užblokavo jos numerį.
Dingo antrą kartą.
Šį kartą Ieva buvo suaugusi, tačiau skaudėjo, tikriausiai, ne mažiau nei šešerių metų mergaitei.
Lukas mums paskambino ir pasakė, kas nutiko. Darius tą pačią dieną nuvažiavo pas Ievą.
Aš nevažiavau. Bijojau, kad ji nenorės manęs matyti.
Darius grįžo po kelių valandų.
„Ji klausia, ar vis dar galiu ją nuvesti prie altoriaus“, – pasakė.
Apsiverkiau.
Paklausiau, ką jis atsakė.
„Kad nuvesiu ją bet kur, kur ji norės.“
Tai buvo visiškai dariškas atsakymas.
Po dviejų dienų Ieva atvažiavo pas mus.
Ji atsiprašė Dariaus. Ne vienu sakiniu ir ne todėl, kad dabar neturėjo kito pasirinkimo.
Pasakė naudojusis jo meile, nes buvo tikra, kad jis niekur nedings. Bandydama susigrąžinti vieną tėvą, pažemino kitą.
Darius jos nevertė teisintis. Tiesiog apkabino.
Tada Ieva atsiprašė manęs.
Tačiau kai pasakiau, kad galime atnaujinti vestuvių mokėjimą, ji papurtė galvą.
„Nenoriu.“
Paaiškino, kad jie nusprendė rengti mažesnę šventę už tiek, kiek iš tikrųjų gali sau leisti. Ji nenori pradėti santuokos nuo skolų, ginčų ir jausmo, kad kažkas kitas valdo jos vestuves.
Mūsų pinigus pasiūlė panaudoti virtuvės remontui, kuriam jie iš pradžių ir buvo skirti.
Vestuvės įvyko nedideliame restorane. Dalyvavo keturiasdešimt žmonių.
Ceremonijos arka buvo pagaminta iš tų pačių lentų, kurias Darius jau buvo pradėjęs pjaustyti lentynoms. Lukas padėjo ją iš naujo surinkti.
Darius nuvedė Ievą prie altoriaus.
Per šventę ji pasakė:
„Tėvu tampa ne tas, kuriam suteikiama svarbiausia vieta. Tėvu tampa tas, kuris pasilieka, kai niekas jo neprašo.“
Atrodė, kad viskas baigėsi gerai.
Tačiau iki šiol nežinau, ar mano sprendimas atšaukti pinigus buvo teisingas.
Jeigu Saulius nebūtų pats parodęs savo tikrojo veido, galėjau visam laikui prarasti dukrą. Darius, kurį bandžiau apginti, pats neprašė manęs nutraukti finansavimo. Priešingai – jis norėjo tesėti pažadą.
Galbūt finansinę paramą iš tiesų panaudojau kaip spaudimo priemonę. Pažadėdami pinigus nepasakėme, kad mainais tikimės Dariui skirto vaidmens.
Kita vertus, negalėjau ramiai finansuoti šventės, kurioje mano vyras turėjo būti viešai nustumtas į šalį žmogaus, palikusio mūsų dukrą vaikystėje.
Ar pasielgiau teisingai sustabdžiusi mokėjimą už dukros vestuves? O gal pažadėti pinigai neturėjo priklausyti nuo to, ką ji pasirinko savo ceremonijai – net jei tas pasirinkimas skaudžiai pažemino žmogų, kuris ją užaugino?
