Kai brolis Mantas paskambino ir paprašė dvi savaites prižiūrėti jo šunį, iš karto nesutikau.
Aris buvo didelis, energingas trejų metų vokiečių aviganio mišrūnas. Mes su vyru gyvenome name, turėjome aptvertą kiemą, tačiau namuose jau buvo katė ir du vaikai.
Be to, puikiai pažinojau savo brolį.
Manto „kelios dienos“ dažnai virsdavo keliomis savaitėmis. Jei paskolindavau pinigų iki algos, jų sulaukdavau po trijų mėnesių. Jei paprašydavo padėti persikraustyti, galiausiai pati pakuodavau jo daiktus.
„Tik keturiolika dienų“, – patikino. – „Gavau trumpą darbą Danijoje. Grįšiu, pasiimsiu Arį ir dar atvešiu vaikams lauktuvių.“
Paklausiau, kodėl šuns negali prižiūrėti jo draugė Eglė.
Mantas atsakė, kad jie išsiskyrė.
Tai man buvo naujiena.
Dar prieš mėnesį jie kartu dalyvavo mano sūnaus gimtadienyje ir atrodė laimingi. Mantas nenorėjo apie išsiskyrimą kalbėti. Pasakė tik tiek, kad Eglė išsikraustė, o jis gavo galimybę trumpam padirbėti užsienyje.
Mama jau buvo atsisakiusi prižiūrėti Arį. Ji gyveno nedideliame bute ir bijojo didelių šunų.
Viešbutis Mantui pasirodė per brangus.
Galiausiai sutikau.
Arį jis atvežė šeštadienio vakarą. Kartu paliko maišą pašaro, pavadėlį, guolį ir veterinaro pasą.
„Maisto užteks visam laikui“, – pasakė.
Maiše buvo gal trečdalis pašaro.
Mantas apkabino šunį, pažadėjo greitai grįžti ir išvažiavo. Aris dar kelias minutes sėdėjo prie vartų ir žiūrėjo paskui jo automobilį.
Pirmosios dienos buvo sunkesnės, nei tikėjausi.
Aris verkšleno naktimis, nenorėjo ėsti ir draskė lauko duris. Mūsų katė užlipo ant spintos ir beveik dvi dienas nenusileido. Jaunesnioji dukra bijojo viena eiti į kiemą, nes šuo iš džiaugsmo šokinėdavo ir ją parversdavo.
Tačiau pamažu visi apsipratome.
Vyras rytais vesdavosi Arį pasivaikščioti. Sūnus pradėjo mokyti jį komandų. Net katė po kelių savaičių išdrįso praeiti pro šalį, nors vis dar laikėsi saugaus atstumo.
Mantas pirmą savaitę rašė beveik kasdien.
Klausė, ar Aris valgo, prašė atsiųsti nuotraukų ir pasakojo apie darbą. Sakė montuojantis baldus naujai įrengiamame viešbutyje.
Artėjant sutartai grįžimo dienai, paklausiau, kada tiksliai parvažiuos.
Jis atrašė:
„Dar savaitę užtruksiu. Pasiūlė papildomų darbų. Tikiuosi, nieko tokio.“
Nebuvau patenkinta, bet viena papildoma savaitė neatrodė katastrofa.
Paprašiau pervesti pinigų pašarui.
Mantas pažadėjo padaryti tai vakare.
Pinigų nepervedė.
Priminiau po dviejų dienų. Atsakė, kad darbdavys vėluoja sumokėti, bet viską grąžins, kai parvažiuos.
Praėjo trečia savaitė.
Tada ketvirta.
Mantas vis rasdavo naują priežastį negrįžti. Vieną kartą rašė, kad sugedo brigados automobilis. Kitą – kad reikia užbaigti objektą. Vėliau pasakė laukiantis atlyginimo ir negalintis išvažiuoti, kol neatsiskaityta.
Skambindavau, bet jis dažniausiai neatsiliepdavo. Kartais po kelių valandų parašydavo trumpą žinutę:
„Viskas gerai. Daug dirbu.“
Mama taip pat nieko nežinojo.
Po penkių savaičių Aris pradėjo šlubuoti.
Nuvežiau jį į veterinarijos kliniką. Paaiškėjo, kad turi seną kelio sąnario problemą, apie kurią Mantas man niekada nebuvo užsiminęs. Reikėjo tyrimų, vaistų ir specialaus pašaro.
Už pirmąjį vizitą sumokėjau 186 eurus.
Nusiunčiau Mantui sąskaitos nuotrauką.
Jis atrašė:
„Grįžęs viską atiduosiu.“
Paklausiau, kada grįš.
Žinutę perskaitė, bet neatsakė.
Po kelių dienų veterinaras paskambino ir pasakė, kad reikia papildomo tyrimo. Dar beveik du šimtai eurų.
Vyras pradėjo pykti.
Ne dėl šuns. Jis Arį jau buvo pamėgęs. Pyko todėl, kad Mantas perkėlė mums visą atsakomybę, nepalikdamas nei pinigų, nei aiškaus plano.
Paskambinau broliui ir palikau balso žinutę:
„Jeigu per dvi dienas nepasakysi, kada grįžti ir kaip pasirūpinsi Ario išlaidomis, turėsime ieškoti kito sprendimo.“
Mantas paskambino tą patį vakarą.
Jo balsas buvo pavargęs ir keistas. Paklausiau, ar jis išgėręs.
Supyko.
Pasakė dirbantis po dvylika valandų ir neturintis jėgų klausytis mano priekaištų.
„Aš prižiūriu tavo šunį jau šešias savaites.“
„Jis tau netrukdo. Turite kiemą.“
„Jis nėra sodo baldų komplektas. Jį reikia šerti, vedžioti ir gydyti.“
Mantas atsakė, kad šeimoje žmonės turėtų vieni kitiems padėti, o ne skaičiuoti kiekvieną eurą.
Priminiau, kad sutikau padėti dvi savaites.
„Ir kas atsitiko?“ – paklausė. – „Juk neišmesi jo į gatvę.“
Šie žodžiai nuskambėjo taip, lyg jis iš anksto žinotų, jog negalėsiu palikti gyvūno likimo valiai.
Mantas pažadėjo grįžti iki mėnesio pabaigos.
Negrįžo.
Praėjo du mėnesiai.
Vėliau – trys.
Pirmojo mėnesio pabaigoje jis nustojo atsakinėti į skambučius. Žinutes perskaitydavo tik po kelių dienų, o kartais jos likdavo visai neatidarytos.
Susisiekiau su keliais jo draugais. Vienas sakė girdėjęs, kad Mantas Danijoje. Kitas manė, kad jis jau grįžo į Lietuvą.
Paskambinau buvusiai jo draugei Eglei.
Ji ilgai tylėjo, o tada pasakė:
„Jis nieko tau nepapasakojo, ar ne?“
Paaiškėjo, kad Mantas į Daniją išvažiavo ne dėl netikėtai pasiūlyto gero darbo.
Jis turėjo skolų.
Po išsiskyrimo nebeišgalėjo vienas mokėti buto nuomos, buvo skolingas keliems greitųjų kreditų davėjams ir dviem draugams. Darbą Lietuvoje prarado dar prieš išvykdamas.
Eglė pasakė išsiskyrusi su juo ne dėl pinigų.
Mantas vėl pradėjo gerti.
Jis turėjo problemų su alkoholiu ir anksčiau, tačiau kelerius metus beveik nevartojo. Pastaraisiais mėnesiais pradėjo dingti savaitgaliais, meluoti ir skolintis.
„Ar jis išvis Danijoje?“ – paklausiau.
Eglė nežinojo.
Tą vakarą parašiau Mantui ilgą žinutę.
Pasakiau žinanti apie skolas ir alkoholį. Pažadėjau nesmerkti ir padėti, jei jis pasakys, kur yra bei kas vyksta.
Tačiau pridūriau, kad negaliu neribotą laiką būti atsakinga už jo šunį.
Mantas neatsakė.
Praėjo dar trys savaitės.
Tuo metu Aris jau buvo tapęs mūsų kasdienybės dalimi. Jis laukdavo vaikų grįžtant iš mokyklos, gulėdavo šalia vyro, kai šis dirbdavo garaže, ir kiekvieną vakarą tikrindavo visus kambarius prieš atsiguldamas prie laiptų.
Tačiau mūsų namai nebuvo jam tinkamiausia vieta.
Aris buvo jaunas ir aktyvus. Jam reikėjo daug judėti, o mes ne visada galėjome skirti pakankamai laiko. Mūsų katė vis dar gyveno įsitempusi. Be to, pradėjome vengti savaitgalio kelionių, nes nežinojome, kam palikti didelį šunį.
Vaikai norėjo jį pasilikti.
Vyras taip pat sakė, kad jau pripratome.
Tačiau aš nenorėjau, kad sprendimą už mus priimtų Manto tylėjimas.
Nuvežiau Arį į kliniką dar vienai apžiūrai. Jo koja buvo pagerėjusi, bet ateityje galėjo prireikti operacijos.
Veterinarė paklausė, kas yra oficialus šuns savininkas.
Pagal mikroschemos duomenis savininku vis dar buvo nurodytas Mantas.
Paaiškinau situaciją.
Veterinarė perspėjo, kad negaliu tiesiog atiduoti svetimo šuns kitam žmogui. Pirmiausia reikėtų gauti savininko sutikimą arba oficialiai spręsti, ar gyvūnas buvo paliktas be priežiūros.
Tą pačią dieną išsiunčiau Mantui paskutinę žinutę:
„Aris pas mus gyvena beveik keturis mėnesius. Iki penktadienio turi susisiekti ir pateikti konkretų planą. Jei neatsiliepsi, laikysiu, kad jo atsisakei, ir ieškosiu jam nuolatinių namų.“
Žinutė buvo perskaityta.
Atsakymo negavau.
Pradėjau ieškoti šeimos.
Nenorėjau skelbti viešo skelbimo, todėl paklausiau pažįstamų. Po kelių dienų atsiliepė vyro kolega Paulius.
Jis su žmona gyveno name už miesto, turėjo didelį aptvertą sklypą ir anksčiau augino aviganį. Jų šešiolikmetis sūnus svajojo apie šunį ir norėjo su juo lankyti dresūros užsiėmimus.
Kelis kartus susitikome.
Paulius su šeima atvažiuodavo pavedžioti Arį. Šuo juos priėmė gerai, ypač prisirišo prie jų sūnaus.
Papasakojau visą situaciją. Neslėpiau, kad oficialus savininkas yra mano brolis ir kad ateityje gali kilti problemų.
Paulius pasakė nenorintis svetimo šuns pasisavinti.
Todėl dar kartą bandžiau susisiekti su Mantu.
Skambinau septynis kartus.
Parašiau jam, kad konkreti šeima pasiruošusi priimti Arį ir kad turi iki kitos dienos vakaro tam paprieštarauti.
Tyloje praėjo dar dvi dienos.
Galiausiai nuvežėme Arį į naujuosius namus.
Vaikai verkė. Aš taip pat vos laikiausi.
Paulius pažadėjo, kad galėsime aplankyti šunį. Jo šeima jau buvo nupirkusi didelį guolį, kokybiško pašaro ir užregistravusi pirmą dresūros pamoką.
Aris iš pradžių stovėjo prie mūsų automobilio, tačiau Pauliaus sūnus pasiėmė kamuoliuką ir nusivedė jį į kiemą.
Važiuodama namo jaučiausi liūdnai, bet tikėjau priėmusi atsakingą sprendimą.
Kitą rytą prie mūsų namų sustojo Manto automobilis.
Brolis išlipo liesesnis, nesiskutęs ir su tuo pačiu krepšiu, kurį buvo pasiėmęs išvykdamas.
Pirmas jo klausimas buvo:
„Kur Aris?“
Mantas stovėjo mūsų virtuvėje ir vis kartojo tą patį:
„Tu neturėjai teisės.“
Pasakiau, kad keturis mėnesius jis pats elgėsi taip, lyg šuo jam nebepriklausytų.
„Aš sirgau.“
„Tu nepasakei, kad gydaisi.“
„Negalėjau pasakyti.“
„Galėjai atsakyti bent į vieną iš dešimčių žinučių.“
Mantas trenkė delnu į stalą.
Vaikai buvo viršuje, tačiau vis tiek išsigandau, kad išgirs.
Paprašiau kalbėti tyliau.
Jis pareikalavo naujosios šeimos adreso. Atsisakiau duoti.
„Tu atidavei mano šunį nepažįstamiems žmonėms ir dabar net nepasakysi, kur jis?“
„Jie nėra nepažįstami. Mes juos pažįstame.“
„Man jie nepažįstami.“
Mantas paėmė telefoną ir pasakė skambinsiantis policijai.
Atsakiau, kad gali skambinti.
Buvau pikta, bet kartu bijojau. Veterinarė aiškiai įspėjo, kad teisiškai savininkas yra Mantas. Neturėjau jo raštiško sutikimo.
Turėjau tik neatsakytas žinutes.
Mantas galiausiai policijai nepaskambino. Vietoj to paskambino mamai.
Ji atvažiavo po pusvalandžio.
Vos įėjusi pradėjo verkti ir prašyti mūsų nesipykti.
Paklausiau, ar Mantas prieš gydymą tikrai perdavė jai žinią apie Arį.
Mama pasakė, kad jis jai skambino.
„Kodėl man nieko nesakei?“
Ji atsakė nesupratusi, kad tai svarbu. Mantas esą pasakė tik tiek, kad kurį laiką bus nepasiekiamas ir kad turėčiau man perduoti, jog jis „viską susitvarkys grįžęs“.
„Ar jis konkrečiai pasakė, kad pasiims šunį?“
Mama pradėjo išsisukinėti.
Galiausiai prisipažino, kad ne.
Jis paprašė nesakyti, kur yra.
Mama manė, kad jei sužinosiu apie priklausomybių centrą, pradėsiu klausinėti ir pasakosiu kitiems šeimos nariams.
„Aš keturis mėnesius prižiūrėjau jo šunį. Turėjau teisę žinoti bent tai, kad jis gyvas.“
Mama atsakė, kad Mantas gėdijosi.
„O dabar dėl tavęs jis neteko vienintelio dalyko, kuris jam dar rūpėjo.“
Šie žodžiai skaudžiai smogė.
Mantas atsistojo ir pasakė, kad jeigu iki vakaro nepasakysiu, kur Aris, kreipsis į policiją ir gyvūnų registrą.
Išėjo trenkęs durimis.
Paskambinau Pauliui.
Papasakojau, kad Mantas grįžo ir reikalauja šuns. Paulius ilgai tylėjo.
„Mes žinojome, kad taip gali nutikti“, – galiausiai pasakė.
Jis pažadėjo pasikalbėti su žmona ir sūnumi.
Vakare paskambino dar kartą.
Jų sūnus verkė ir prašė Ario neatiduoti. Per kelias dienas spėjo labai prie jo prisirišti. Tačiau Paulius suprato, kad negali laikyti teisiškai kitam žmogui priklausančio gyvūno.
Pasiūlė susitikti visiems kartu.
Mantas iš pradžių atsisakė.
Jam nereikėjo susitikimo. Reikėjo adreso.
Tada pasakiau, kad adreso neduosiu, bet galiu pati atvežti Arį į neutralią vietą. Prieš tai Mantas turi parodyti, kur gyvens su šunimi ir iš ko jį išlaikys.
„Tu ne socialinė darbuotoja“, – atkirto.
„Ne. Bet keturis mėnesius buvau vienintelis žmogus, kuriam rūpėjo, ar Aris pavalgęs.“
Galiausiai sutarėme susitikti pas mus.
Paulius atvežė Arį kitą popietę.
Vos išlipęs iš automobilio šuo pamatė Mantą.
Aris sustingo.
Tada puolė į priekį taip stipriai, kad Paulius vos išlaikė pavadėlį.
Mantas atsiklaupė, o Aris šokinėjo aplink jį, laižė veidą ir inkštė iš džiaugsmo.
Žiūrėdama į juos supratau, kad šuo jo nepamiršo.
Kad ir kaip pykau ant brolio, negalėjau apsimesti, jog jų ryšys nieko nereiškia.
Paulius stovėjo šalia savo sūnaus. Vaikinas nusisuko, kad niekas nematytų ašarų.
Mantas atsistojo ir pasakė pasiimantis Arį.
Paklausiau, kur jį veš.
Paaiškėjo, kad savo buto jis nebeturi. Nuomos sutartis nutraukta, daiktai sukrauti mamos rūsyje. Mantas ketino laikinai gyventi pas mamą.
Ji to dar nežinojo.
Mama gyveno dviejų kambarių bute penktame aukšte. Ji bijojo Ario ir anksčiau aiškiai pasakė negalinti jo prižiūrėti.
„Ar jau su ja susitarei?“ – paklausiau.
Mantas atsakė susitarsiantis.
„O darbas?“
Darbo neturėjo.
Priklausomybių centre jam padėjo susisiekti su viena statybų įmone, tačiau pokalbis turėjo vykti tik kitą savaitę.
Paklausiau, iš ko pirks pašarą ir mokės už gydymą.
„Susitvarkysiu.“
Tą patį žodį girdėjau jau keturis mėnesius.
Paulius pasiūlė kompromisą.
Aris kol kas lieka jo šeimoje. Mantas gali jį lankyti, vedžioti ir dalyvauti dresūros pamokose. Kai turės nuolatinę gyvenamąją vietą bei pajamas, visi iš naujo pasikalbės.
Mantas pasiūlymą atmetė.
„Čia mano šuo, ne bendras projektas.“
Paulius ramiai atsakė:
„Tada pasiimkite. Bet mes norime žinoti, kad rytoj jis vėl nebus paliktas kitam žmogui.“
Mantas supyko.
Pasakė, kad visi su juo kalbame kaip su nusikaltėliu, nors jis savo noru kreipėsi pagalbos ir baigė gydymo programą.
„Jūs norite, kad pasikeisčiau, bet net neduodate galimybės įrodyti, kad galiu.“
Tai buvo tiesa.
Jeigu kiekvieną jo sprendimą vertinsime pagal ankstesnes klaidas, kaip jis kada nors parodys, kad gali elgtis kitaip?
Tačiau Aris nebuvo priemonė Mantui išbandyti savo atsakomybę.
Tai buvo gyvas gyvūnas.
Paprašiau Pauliaus su sūnumi trumpam išeiti į kiemą. Norėjau su broliu pasikalbėti viena.
Paklausiau, kas iš tikrųjų nutiko per pirmuosius tris mėnesius.
Mantas ilgai tylėjo.
Galiausiai prisipažino Danijoje išbuvęs vos vienuolika dienų.
Darbdavys jį atleido, nes du kartus atėjo į darbą neblaivus. Užuot grįžęs į Lietuvą, Mantas apsistojo pas pažįstamą ir beveik du mėnesius dirbo atsitiktinius darbus.
Dalį pinigų pralošė. Kitą dalį išgėrė.
„Kodėl negrįžai pasiimti Ario?“
„Nes neturėjau kur jo vežtis.“
Paklausiau, kodėl tada melavo, kad tuoj grįš.
„Kiekvieną savaitę tikėjau, kad susitvarkysiu.“
Kai pinigai baigėsi, Mantas grįžo į Lietuvą, tačiau pas mus neatvažiavo. Kelias savaites gyveno pas draugą kitame mieste.
Tik po stipraus apsinuodijimo alkoholiu pateko į ligoninę. Iš ten sutiko vykti gydytis.
Vadinasi, jis buvo Lietuvoje tuo metu, kai aš vežiojau Arį pas veterinarus ir bandžiau išsiaiškinti, ar brolis apskritai gyvas.
„Aš negalėjau jums pasirodyti“, – pasakė. – „Gėdijausi.“
„Tavo gėda tapo mūsų atsakomybe.“
Mantas nuleido akis.
Pirmą kartą nuo jo grįžimo atrodė ne piktas, o palūžęs.
Pasakė, kad gydymo centre kasdien galvojo apie Arį. Šuo jam buvo vienintelė priežastis nepasiduoti.
„Jeigu ir jį atimsite, nežinau, dėl ko stengsiuosi.“
Šis sakinys mane išgąsdino.
Tačiau nenorėjau, kad Aris taptų atsakingas už brolio blaivybę. Jeigu Mantas vėl pradėtų gerti, visi kaltintume save, jog neleidome jam pasiimti šuns. O jeigu leistume ir šuo vėl būtų paliktas?
Pasiūliau tą patį kompromisą kaip Paulius.
Tris mėnesius Aris lieka naujojoje šeimoje. Per tą laiką Mantas turi reguliariai jį lankyti, susirasti darbą, gyvenamąją vietą ir tęsti priklausomybės gydymą. Tada spręsime iš naujo.
Mantas pasakė, kad neturiu teisės kelti sąlygų.
„Teisiškai gal ir neturiu“, – atsakiau. – „Bet jeigu dabar jį pasiimsi, mes su Pauliumi kreipsimės į gyvūnų gerovės tarnybą ir pateiksime visas žinutes, veterinaro sąskaitas bei informaciją, kiek laiko šuo buvo paliktas.“
Nežinojau, ar to pakaktų.
Tačiau Mantas taip pat nežinojo.
Jis apkaltino mane grasinimu ir išėjo.
Aris liko pas Paulių.
Kitas savaites Mantas su manimi nebendravo, bet pradėjo lankyti šunį. Iš pradžių kasdien. Vėliau tris ar keturis kartus per savaitę.
Eidavo su juo pasivaikščioti, dalyvavo dresūros pamokose ir pervedė Pauliui pirmuosius penkiasdešimt eurų už pašarą.
Susirado darbą sandėlyje.
Apsigyveno nedideliame nuomojamame kambaryje, kuriame gyvūnai nebuvo leidžiami. Sakė ieškantis buto, tinkamo ir Ariui, tačiau kainos buvo per didelės.
Po dviejų mėnesių Mantas atėjo pas mane.
Atnešė veterinarijos išlaidoms skirtus tris šimtus eurų. Tai buvo mažiau nei pusė mano sumokėtos sumos, bet daugiau, nei tikėjausi.
Pasakė priėmęs sprendimą.
Aris liks pas Paulių.
„Kodėl?“ – paklausiau.
Mantas paaiškino matantis, kaip šuo ten gyvena. Didelis kiemas, kasdienės treniruotės, nuolatinis žmogus šalia. Pauliaus sūnus planavo su Ariu dalyvauti paklusnumo varžybose.
„Aš dabar negaliu jam to duoti“, – pasakė brolis.
Jis paprašė vienintelio dalyko – leisti ir toliau lankyti Arį.
Paulius sutiko.
Oficialiai perrašėme šuns savininką. Mantas pats pasirašė dokumentus.
Atrodė, kad problema išspręsta.
Tačiau mūsų santykiai nebegrįžo į ankstesnius.
Mantas iki šiol mano, kad neturėjau teisės atiduoti Ario kitai šeimai jam nežinant. Jis sako suprantantis, kodėl taip padariau, tačiau negalintis pamiršti akimirkos, kai sugrįžęs nerado savo šuns.
Mama taip pat mano, kad turėjau palaukti.
„Jis sirgo“, – kartoja ji. – „Sergančio žmogaus negalima bausti atimant tai, ką jis myli.“
Aš nenorėjau jo bausti.
Norėjau pasirūpinti gyvūnu, kurį jis paliko dviem savaitėms ir beveik keturis mėnesius net nepaklausė, ar mums dar pakanka pinigų jį išlaikyti.
Vis dėlto suprantu, kad priėmiau sprendimą dėl svetimo šuns, neturėdama savininko sutikimo. Jei Mantas kitą rytą nebūtų sugrįžęs, tikriausiai niekada nebūčiau sužinojusi, kad paskutines savaites jis iš tiesų gydėsi ir planavo pasiimti Arį.
Ar pasielgiau teisingai atidavusi brolio šunį kitai šeimai po keturių mėnesių tylos? O gal, žinodama apie jo priklausomybę ir sunkią padėtį, turėjau laukti ilgiau bei neatimti iš jo vienintelio artimo ryšio?
