Su Rasa draugaujame nuo devintos klasės.
Kartu išgyvenome pirmąsias meiles, egzaminus, vestuves ir skyrybas. Ji buvo pirmas žmogus, kuriam paskambinau sužinojusi, kad laukiuosi. Aš sėdėjau šalia jos ligoninės koridoriuje, kai po avarijos operavo jos vyrą.
Per daugiau nei dvidešimt metų buvome susipykusios gal tik du kartus. Ir abu kartus po kelių dienų viena kitai paskambinome, nes tylėti buvo sunkiau negu pripažinti savo kaltę.
Todėl kai Rasa paprašė savaitę prižiūrėti jos trylikametę dukrą Emiliją, ilgai nesvarsčiau.
Jos mama netikėtai pateko į ligoninę kitame Lietuvos gale. Rasa norėjo išvažiuoti tą pačią dieną ir nežinojo, kiek laiko užtruks.
„Tik iki sekmadienio“, – pasakė ji. – „Emilija savarankiška. Tu jos net nepajusi.“
Pati auginu du vaikus – šešerių Jokūbą ir ketverių Gabiją. Be to, dirbu iš namų, todėl papildomas žmogus namuose tikrai nebuvo pats patogiausias dalykas.
Tačiau kalbėjome apie geriausios draugės dukrą.
Emiliją pažinojau nuo gimimo. Laikiau ją ant rankų per krikštynas, veždavausi į ledainę, pirkdavau gimtadienio dovanas. Ji mane vadino teta, nors mūsų nesiejo giminystė.
Kai Rasa ją atvežė, mergaitė atrodė nuliūdusi, bet stengėsi to neparodyti. Turėjo didelį sportinį krepšį, kuprinę ir pagalvę.
„Močiutei viskas bus gerai?“ – paklausiau.
Emilija gūžtelėjo pečiais.
„Mama man nieko normaliai nepaaiškina.“
Rasa skubėjo. Trumpai išvardijo, ką dukra valgo, kada turi prisijungti prie nuotolinės anglų kalbos pamokos ir kokius vaistus vartoja nuo alergijos. Tada apkabino mane ir sušnibždėjo:
„Nežinau, ką be tavęs daryčiau.“
Pirmą vakarą viskas buvo gerai.
Emilija padėjo vaikams pastatyti iš kaladėlių pilį, pavalgė vakarienę ir nuėjo miegoti į svečių kambarį. Ji buvo mandagi, tyli ir net pati nusinešė indus į virtuvę.
Mano vyras Tomas juokavo, kad namuose pagaliau turime žmogų, galintį paaiškinti, kaip veikia televizoriaus programėlės.
Emilija nusijuokė garsiau, negu tikėjausi.
Kitą dieną pastebėjau, kad su Tomu ji kalbasi daug laisviau nei su manimi.
Kai jis grįžo iš darbo, Emilija iš karto atėjo į virtuvę. Klausiausi, kaip ji pasakoja apie mokyklą, muziką ir konfliktą su viena bendraklase. Tomas gamino vakarienę, o ji sėdėjo ant stalviršio ir stebėjo.
Man tai nepasirodė keista. Tomas lengvai bendrauja su vaikais ir paaugliais. Galvojau, kad Emilijai tiesiog reikia žmogaus, kuris ramiai jos išklausytų.
Tačiau trečią dieną ji pradėjo laukti, kol Tomas grįš.
Keliskart paklausė, kada jis bus namuose. Išgirdusi kieme automobilį, nubėgo atidaryti durų.
Per vakarienę norėjo sėdėti šalia jo. Kai Jokūbas užėmė tą vietą, Emilija pasakė, kad jam bus patogiau prie manęs, ir pati persėdo.
Vėliau visi žiūrėjome filmą. Ant sofos buvo daug vietos, bet ji atsisėdo taip arti Tomo, kad jų pečiai lietėsi.
Tomas po kelių minučių atsistojo ir persėdo į fotelį.
Kai vaikai nuėjo miegoti, paklausiau, ar ir jis pastebėjo, kad Emilija ieško jo dėmesio.
„Ji paauglė“, – atsakė. – „Tikriausiai jai tiesiog trūksta tėčio.“
Rasa su Emilijos tėvu išsiskyrė prieš trejus metus. Jis gyveno užsienyje, o su dukra bendraudavo nereguliariai.
Sutikau, kad Tomas turbūt teisus. Nenorėjau kiekvieno paauglės poelgio vertinti įtariai.
Kitą rytą Emilija paklausė, ar Tomas sportuoja.
Atsakiau, kad du kartus per savaitę eina į sporto klubą.
„Matyti“, – pasakė ji.
Tai buvo tik vienas žodis, bet jo tonas privertė mane suklusti.
Vėliau radau ją mūsų miegamajame.
Ji stovėjo prie Tomo spintos ir rankose laikė jo džemperį.
„Ką čia darai?“ – paklausiau.
Emilija krūptelėjo.
Paaiškino ieškojusi telefono įkroviklio. Kai priminiau, kad įkroviklį jai daviau vakar ir jis guli svečių kambaryje, ji nusijuokė.
„Pamiršau.“
Džemperį ji padėjo ant lovos ir išėjo.
Tą vakarą pasakiau Tomui, kad svečių kambaryje įkroviklis yra, todėl Emilijai nebuvo jokios priežasties eiti į mūsų miegamąjį.
Jis atrodė nejaukiai, tačiau vėl paprašė nedaryti skubotų išvadų.
„Gal smalsavo. Trylikamečiai keisti.“
Paklausiau, kodėl jis taip stengiasi viską pateisinti.
„Nes ji vaikas, o mes – suaugusieji“, – atsakė. – „Mūsų pareiga nekurti problemos ten, kur galbūt jos nėra.“
Šie žodžiai mane sugėdino.
Pradėjau svarstyti, ar neleidžiu pavydui paveikti savo nuomonės. Man buvo trisdešimt devyneri. Emilijai – trylika. Mintis, kad galėčiau ją laikyti varžove, atrodė absurdiška ir net gėdinga.
Vis dėlto paprašiau Tomo aiškiai laikytis atstumo. Nesėdėti su ja vienam už uždarų durų, nejuokauti apie išvaizdą ir neatsakinėti į asmenines žinutes, jeigu tokių gautų.
Jis sutiko.
Ketvirtadienį Tomas grįžo vėliau. Emilija kelis kartus tikrino telefoną, o kai jis pagaliau parvažiavo, paklausė, kodėl neatsakė į jos žinutę.
Tomas sustingo prie durų.
Aš paklausiau, iš kur ji turi jo numerį.
„Šeimos grupėje radau“, – ramiai atsakė Emilija.
Tomas parodė man telefoną. Ji buvo parašiusi:
„Kada grįši? Nuobodu.“
Po dvidešimties minučių – dar vieną:
„Tavo žmona šiandien pikta.“
Ir galiausiai:
„Su tavimi smagiau.“
Tomas nebuvo atsakęs nė į vieną žinutę.
Pasakiau Emilijai, kad jeigu ko nors reikia, ji turi rašyti man. Tomas taip pat pasakė, kad asmeniškai susirašinėti jiems nereikia.
Mergaitės veidas pasikeitė.
„Aš tik paklausiau“, – sumurmėjo ji.
„Suprantu. Bet nuo šiol rašyk man.“
Ji nubėgo į svečių kambarį ir užtrenkė duris.
Po kelių minučių Rasa man atsiuntė žinutę:
„Emilija rašo, kad ant jos šauki. Kas atsitiko?“
Paskambinau ir viską paaiškinau. Stengiausi kalbėti ramiai, neklijuoti mergaitei jokių etikečių. Pasakiau tik tiek, kad ji labai prisirišo prie Tomo ir pradėjo rašinėti jam asmenines žinutes.
Rasa nusijuokė.
„Jai Tomas visada patiko. Ji tiesiog jaučiasi saugi su vyrais, kurie moka bendrauti.“
Paklausiau, ar ji neprieštarauja, kad trylikametė asmeniškai rašinėja suaugusiam vyrui.
„Juk tai Tomas, ne koks nepažįstamasis.“
Kai pasakiau, kad vis tiek nustatėme ribą, Rasa atsiduso.
„Tik, prašau, nepriversk jos pasijusti taip, lyg būtų padariusi ką nors gėdingo. Jai dabar ir taip sunku.“
Pažadėjau pasistengti.
Tą vakarą Emilija iš kambario beveik neišėjo. Pamaniau, kad konfliktas baigtas.
Apie antrą valandą nakties pabudau nuo judesio lovoje.
Iš pradžių pagalvojau, kad atėjo Gabija. Ji kartais susapnuodavo košmarą ir įlįsdavo tarp mūsų.
Tačiau atsimerkusi pamačiau Emiliją.
Ji gulėjo Tomo pusėje, apsikabinusi jo ranką.
Tomas taip pat pabudo ir iš karto atsisėdo.
„Ką tu čia darai?“ – paklausiau.
Emilija pasakė sapnavusi košmarą.
Paklausiau, kodėl neatėjo į mano pusę ir kodėl nepažadino manęs.
Ji neatsakė.
Tik dar stipriau įsikibo Tomui į ranką ir pasakė:
„Nenoriu būti viena.“
Tomas ištraukė ranką, atsistojo ir liepė jai grįžti į svečių kambarį. Emilija pradėjo verkti.
Nuvedžiau ją atgal, įjungiau naktinę lempą ir pasakiau, kad jei bijo, gali miegoti vaikų kambaryje arba aš galiu pasėdėti šalia, kol ji užmigs.
Ji atsisuko į sieną ir tarė:
„Nenoriu tavęs.“
Grįžusi į miegamąjį pasakiau Tomui, kad ryte skambinsiu Rasai. Emilija nebegali likti mūsų namuose iki sekmadienio.
Tomas paprašė palaukti.
„Ji išsigandusi. Jos močiutė ligoninėje, mama išvažiavusi, tėčio nėra. Negalime išmesti vaiko vidury nakties.“
Pasakiau, kad dabar jos niekur nevešiu. Tačiau ryte Rasa turės rasti kitą žmogų.
„Jeigu papasakosi viską taip, kaip dabar matai, sunaikinsi Emilijai gyvenimą“, – atsakė Tomas. – „Žmonės prikurs dalykų, kurių nebuvo.“
„Aš niekam svetimam nepasakosiu.“
„Bet pasakysi Rasai. O ji sureaguos kaip mama.“
„Ji ir turi žinoti, kas vyksta su jos dukra.“
Tomas atsisėdo ant lovos krašto ir užsidengė veidą rankomis.
Tuomet prisipažino, kad tai nebuvo pirmas kartas, kai Emilija bandė prie jo priartėti.
Prieš dvi dienas, kai manęs nebuvo virtuvėje, ji paklausė, ar jis būtų vedęs tokią kaip ji, jei būtų jaunesnis.
Tomas atsakė, kad tai netinkamas klausimas, tačiau man nieko nesakė.
Jis tikėjosi, kad viskas savaime baigsis.
Ryte paskambinau Rasai ir pasakiau, kad Emilijai reikia kitos vietos apsistoti.
Draugė iš pradžių manė, kad juokauju.
O išgirdusi, kas nutiko naktį, apkaltino mane tuo, ko visiškai nesitikėjau.
„Tu girdi save?“ – paklausė Rasa. – „Kalbi apie trylikametę mergaitę taip, lyg ji bandytų suvilioti tavo vyrą.“
Pasakiau, kad tokių žodžių nevartojau.
Emilija yra vaikas. Būtent todėl atsakomybė nustatyti aiškias ribas tenka mums, suaugusiesiems.
„Kokias dar ribas?“ – piktinosi Rasa. – „Ji susapnavo košmarą ir nuėjo pas žmogų, šalia kurio jaučiasi saugi.“
„Ji atsigulė prie Tomo ir apsikabino jo ranką.“
„Nes jis jos neišgąsdino.“
„O aš išgąsdinau?“
Rasa kelias sekundes tylėjo.
Tada pasakė, kad Emilija nuo pirmos dienos jautė mano priešiškumą. Esą stebėjau kiekvieną jos žingsnį, pykau, kai ji kalbėjosi su Tomu, ir net draudžiau jai sėdėti šalia jo.
Nieko panašaus nebuvau dariusi.
Paklausiau, kas jai tai pasakė.
„Mano dukra neturi priežasties meluoti.“
„O aš turiu?“
„Tu pati sakei, kad tau nepatinka jos dėmesys Tomui.“
Bandžiau paaiškinti, kad mergaitės nekaltinu. Tačiau situacija darosi nesaugi jai pačiai ir Tomui. Jei Emilija neteisingai supranta paprastą suaugusio vyro gerumą, reikia apie tai kalbėtis, o ne apsimesti, kad nieko nevyksta.
Rasa atsakė, kad problema yra ne jos dukters elgesys, o mano pavydas.
„Gal tau reikėtų savęs paklausti, kodėl taip nepasitiki savo vyru.“
Tie žodžiai sužeidė labiau, nei norėjau parodyti.
Tomu pasitikėjau. Jis neatsakė į žinutes, atsitraukė, kai Emilija sėdosi per arti, ir naktį iš karto liepė jai grįžti į savo kambarį.
Pykau tik dėl to, kad jis anksčiau nepasakė apie jos klausimą. Tačiau supratau ir jo baimę. Suaugusiam vyrui tokioje situacijoje vienas neatsargus sprendimas galėjo turėti rimtų pasekmių.
Pasakiau Rasai, kad iki pietų ji turi surasti, kas paims Emiliją.
„Aš už keturių šimtų kilometrų.“
„Ji gali apsistoti pas savo tetą.“
Rasos sesuo Inga gyveno mūsų mieste. Žinojau, kad jų santykiai įtempti, tačiau ji turėjo vietos ir anksčiau ne kartą prižiūrėjo dukterėčią.
Rasa griežtai atsisakė.
„Emilija pas Ingą nevažiuos.“
„Tuomet grįžk pati.“
„Mano mama ligoninėje.“
„O tavo dukrai šiuo metu taip pat reikia mamos.“
Rasa nutraukė pokalbį.
Po penkių minučių gavau jos persiųstą ekrano nuotrauką. Joje buvo dalis Emilijos žinučių mamai.
„Teta ant manęs šaukia, nes dėdė Tomas su manim kalbasi.“
Kita žinutė:
„Ji sako, kad negaliu būti šalia jo.“
Ir dar viena, išsiųsta po nakties įvykio:
„Man buvo baisu, nuėjau pas juos, o ji pradėjo rėkti ir pasakė, kad aš nenormali.“
Aš nebuvau šaukusi. Ir tikrai nevadinau jos nenormalia.
Parodžiau žinutes Tomui.
Jis ilgai žiūrėjo į ekraną, o paskui tyliai pasakė:
„Ji kuria istoriją, kurioje tu esi kalta.“
„O kas bus kaltas kitoje istorijoje?“
Abu supratome, ką turiu galvoje.
Tomas atsisėdo priešais Emiliją svetainėje. Aš likau kambaryje, kad nebūtų situacijos, kurioje jie kalbėtųsi vieni.
Jis ramiai paaiškino, kad naktį jos neišvarėme ir nevadinome jokiais žodžiais. Pasiūlėme kelias saugias vietas miegoti, tačiau ji jų atsisakė.
„Kodėl mamai parašei kitaip?“ – paklausė.
Emilija žiūrėjo į grindis.
„Nes teta vis tiek norėjo, kad išvažiuočiau.“
„Apie tai nusprendėme tik ryte“, – atsakiau. – „Žinutę išsiuntei dar naktį.“
Ji gūžtelėjo pečiais.
Tomas paklausė, kodėl ji jam rašė ir kodėl ėjo į mūsų miegamąjį.
Emilija pradėjo verkti. Pasakė, kad visi vyrai galiausiai išeina. Jos tėtis išvažiavo, mamos draugas po metų ją paliko, o senelis mirė. Tomas vienintelis su ja kalbėjosi taip, tarsi ji nebūtų maža mergaitė.
Man jos nuoširdžiai pagailo.
Tačiau gailestis nepanaikino būtinybės apsaugoti visus šioje situacijoje – ir ją, ir mano vyrą, ir mūsų mažus vaikus.
„Tomas yra mano vyras ir tavo mamos draugas“, – pasakiau. – „Jis gali būti tau pažįstamas suaugęs žmogus, bet negali tapti žmogumi, su kuriuo kuri paslaptis nuo manęs ar savo mamos.“
„Mes neturime paslapčių“, – atkirto ji.
„Tu jam rašei ir prašei man nesakyti.“
Tomas suglumo.
Aš taip pat.
Iki tol apie tokią žinutę nežinojau.
„Kada?“ – paklausė jis.
Emilija suprato prasitarusi ir nutilo.
Tomas pasiėmė telefoną. Ji buvo ištrynusi dalį susirašinėjimo iš savo įrenginio, bet žinutė vis dar buvo jo telefone, tarp kitų pranešimų. Jis jos nepastebėjo, nes atėjo naktį, kai telefonas buvo išjungtu garsu.
Ji buvo parašiusi:
„Nesakyk jai, kad klausiau apie tave. Ji pyksta, kai mes kalbamės.“
Tomas iš karto persiuntė žinutę man ir Rasai.
Po kelių minučių paskambino Rasa.
Šį kartą ji nebešaukė, tačiau savo nuomonės nepakeitė.
„Ji pasimetusi. Kuo labiau ją spausite, tuo daugiau ji ginsis.“
„Todėl ji negali likti mūsų namuose.“
„Tu ją išmeti tada, kai jai labiausiai reikia saugumo.“
„Aš nesu vienintelis žmogus, galintis ją prižiūrėti.“
Rasa pasakė, kad Inga dirba pamainomis ir dažnai grįžta vėlai. Be to, jos namuose Emilija jaustųsi nepageidaujama.
Paklausiau, kaip ji turėtų jaustis mūsų namuose po visko, kas įvyko.
„Tu esi mano geriausia draugė“, – pasakė Rasa. – „Maniau, kad galiu tavimi pasitikėti.“
„O aš maniau, kad galiu tau pasakyti tiesą apie tavo vaiką ir nebūti apkaltinta pavydu.“
Galiausiai ji sutiko paskambinti seseriai.
Inga atvažiavo po pusantros valandos.
Emilija jau buvo susikrovusi daiktus. Ji verkė, tačiau su manimi nekalbėjo. Prie durų apkabino Tomą, o mane aplenkė net nepažvelgusi.
Inga pastebėjo įtampą ir paklausė, kas atsitiko.
Atsakiau tik tiek, kad Emilija mūsų namuose pasijuto nejaukiai, todėl visiems bus geriau, jei likusias dienas praleis pas ją.
Tačiau Rasa Ingai jau buvo papasakojusi savo versiją.
„Ji sakė, kad tu išpūtei kažkokį vaikišką susižavėjimą“, – tyliai tarė Inga, kai Emilija nešė krepšį į automobilį.
Pasakiau, kad nenoriu aptarinėti mergaitės jai girdint.
„Bet ar Tomas padarė ką nors netinkamo?“ – paklausė ji.
„Ne. Visiškai nieko.“
Inga linktelėjo.
„Tuomet būtinai išsisaugokite žinutes.“
Šis sakinys mane išgąsdino.
Iki tol vis dar galvojau pirmiausia apie draugystę su Rasa ir apie tai, kaip neįskaudinti Emilijos. Inga pirmoji garsiai priminė, kad užtenka vieno netiksliai papasakoto įvykio, kad žmonės pradėtų įtarti Tomą.
Nufotografavome visą susirašinėjimą ir išsaugojome ekrano kopijas. Užsirašiau įvykių eigą, kol viską dar prisiminiau tiksliai.
Jaučiausi siaubingai.
Atrodė, lyg rinkčiau įrodymus prieš geriausios draugės vaiką.
Tomas sakė, kad elgiamės atsakingai. Tačiau mačiau, kad ir jis išsigandęs. Kitą dieną pakeitė telefono nustatymus, kad Emilija negalėtų jam rašyti, ir pašalino ją iš savo kontaktų.
Rasa su manimi nekalbėjo.
Po savaitės parašiau paklausti, kaip jaučiasi jos mama. Atsakymo negavau.
Po dviejų savaičių bendrų pažįstamų susitikime pajutau, kad kelios moterys su manimi elgiasi keistai. Viena paklausė, ar mūsų šeimoje „viskas gerai“.
Supratau, kad Rasa apie įvykį papasakojo kitiems.
Nežinau, kokią versiją išgirdo jos draugės, tačiau viena jų prasitarė, kad Rasa jaučiasi išduota: paliko dukrą patikimų žmonių namuose, o ši buvo pažeminta dėl „nekalto paaugliško susižavėjimo“.
Tą vakarą paskambinau Rasai.
Paklausiau, kam ji pasakojo apie Tomą ir Emiliją.
„Apie Tomą nieko blogo nesakiau.“
„Tačiau pasakojai, kad konfliktas kilo dėl jos susižavėjimo juo.“
„Man reikėjo su kuo nors pasikalbėti.“
„Tavo pasakojimas gali pakenkti mano vyrui.“
Rasa supyko.
„Vėl darai iš mano vaiko grėsmę.“
Pasakiau, kad jei ji ir toliau aptarinės šią situaciją, aš būsiu priversta tiems patiems žmonėms parodyti tikras žinutes ir paaiškinti visą įvykių eigą.
Tai buvo grasinimas. Supratau tą vos ištarusi.
Rasa kelias sekundes tylėjo, o tada paklausė:
„Tu rimtai platintum mano dukters privačias žinutes?“
„Nenoriu to daryti. Bet neleisiu, kad dėl nutylėtos istorijos dalies žmonės pradėtų įtarinėti Tomą.“
Ji pavadino mane šalta ir pasakė, kad mūsų draugystė baigta.
Beveik tris mėnesius nebendravome.
Man trūko Rasos. Kiekvieną kartą nutikus kam nors juokingo ar svarbaus automatiškai norėdavau jai parašyti. Tada prisimindavau jos žodžius ir padėdavau telefoną.
Kartais svarstydavau, ar galėjau elgtis kitaip.
Galėjau leisti Emilijai likti iki sekmadienio ir tiesiog pasirūpinti, kad ji niekada neliktų viena su Tomu.
Galėjau pati miegoti svečių kambaryje kartu su ja.
Galėjau neskambinti Rasai tą patį rytą, o palaukti, kol visi nusiramins.
Tačiau visi šie sprendimai būtų reiškę, kad mūsų šeima dar kelias dienas gyvena nuolatinėje įtampoje. Be to, Emilija jau buvo pradėjusi mamai pasakoti įvykius kitaip, nei jie nutiko.
Po trijų mėnesių Rasa netikėtai paskambino.
Jos balsas buvo ramus.
Ji pasakė, kad Emilija pradėjo lankytis pas psichologę. Ne dėl to, kad Rasa laikė ją problemine, bet todėl, kad mokykloje mergaitė susipyko su mokytoju. Jis skyrė daugiau dėmesio kitai mokinei, o Emilija apkaltino jį jos nemėgstant.
Per pokalbius išaiškėjo, kad dukra labai sunkiai išgyvena tėvo išvykimą. Ji prisiriša prie suaugusių vyrų, kurie jai rodo dėmesį, o pajutusi atstūmimą pradeda kaltinti kitus.
„Psichologė pasakė beveik tą patį, ką sakei tu“, – pripažino Rasa.
Laukiau atsiprašymo.
Tačiau ji pridūrė:
„Vis tiek manau, kad neturėjai jos išsiųsti tą pačią dieną.“
Paklausiau, ką turėjau daryti.
„Leisti jai nusiraminti. Parodyti, kad jos neatstumiate taip, kaip atstūmė tėvas.“
„O kaip turėjau apsaugoti Tomą?“
„Jis suaugęs vyras.“
„Būtent todėl bet kokia neteisingai suprasta situacija pirmiausia būtų tapusi jo problema.“
Rasa prisipažino tą rytą maniusi, kad giname Tomą, nes jis galėjo pats skatinti Emilijos dėmesį. Ji to garsiai nepasakė, bet ši mintis jai kilo.
Man pasidarė šalta.
„Tu jį įtarei?“
„Tik akimirką. Esu jos mama. Turėjau apsvarstyti visas galimybes.“
„Tačiau man sakei, kad aš viską išsigalvoju.“
Rasa atsakė pasimetusi. Jos mama gulėjo ligoninėje, dukra verkė telefonu, o geriausia draugė reikalavo skubiai pasiimti vaiką. Ji jautėsi puolama iš visų pusių.
Galiausiai ji atsiprašė, kad pasakojo apie situaciją kitiems. Pasakė supratusi, jog galėjo pakenkti Tomui.
Aš taip pat atsiprašiau dėl grasinimo paviešinti Emilijos žinutes. Niekada nebūčiau jų rodžiusi viešai, tačiau tuo metu norėjau priversti Rasą sustoti.
Mūsų pokalbis truko beveik dvi valandas.
Draugystės neatkūrėme. Bent jau ne tokios, kokia ji buvo anksčiau.
Dabar kartais susirašome. Pasveikiname viena kitą per gimtadienius, pasiteiraujame apie šeimas. Tačiau savo vaikų Rasai prižiūrėti nebepalikčiau. Ji, tikriausiai, nepaliktų man Emilijos.
Suprantu, kad Emilija buvo ne grėsmė ar varžovė, o sutrikęs vaikas, kuriam reikėjo pagalbos. Jos jausmai nebuvo jos kaltė. Tačiau jos elgesys jau peržengė ribas, kurių ignoruoti negalėjome.
Vis dar svarstau, ar mano sprendimas pareikalauti, kad ji tą pačią dieną išsikraustytų, tik dar kartą patvirtino jos baimę, jog prisirišusi prie žmogaus galiausiai bus atstumta.
Kita vertus, pirmiausia buvau atsakinga už savo šeimą. Už vyro saugumą, mūsų mažus vaikus ir tai, kas vyksta mūsų namuose.
Ar pasielgiau teisingai pareikalavusi, kad geriausios draugės trylikametė dukra būtų išvežta anksčiau? O gal turėjau parodyti daugiau supratimo sutrikusiam vaikui ir rasti būdą išspręsti situaciją jos neatstumiant?
