Kai Monika pradėjo dirbti mūsų įmonėje, iš karto radome bendrą kalbą.
Abi buvome panašaus amžiaus, abi auginome vaikus ir dirbome projektų koordinavimo skyriuje. Mūsų stalai stovėjo vienas priešais kitą, todėl natūraliai pradėjome kartu pietauti, dalytis kava ir skųstis tais pačiais klientais.
Ji buvo linksma, greitai orientavosi ir mokėjo bendrauti su žmonėmis. Klientai ją mėgo, o kolegos dažnai ateidavo pas ją tiesiog pasikalbėti.
Aš buvau kitokia.
Nemėgau pristatymų ir spontaniškų susitikimų, tačiau gerai dirbau su skaičiais, terminais ir dokumentais. Pastebėdavau klaidas, kurias kiti praleisdavo, ir beveik niekada nevėluodavau.
Vadovas kartais juokaudavo, kad mudvi su Monika sudarome idealų žmogų: ji moka parduoti idėją, o aš pasirūpinu, kad ją būtų įmanoma įgyvendinti.
Pirmą kartą Monika paprašė ją pavaduoti praėjus keliems mėnesiams nuo mūsų pažinties.
Jos sūnus susirgo. Tą dieną ji turėjo parengti savaitinę ataskaitą, bet išvažiavo į polikliniką.
„Gal galėtum tik sukelti skaičius į lentelę?“ – parašė. – „Visa kita padarysiu vakare.“
Sutikau.
Vakare ji nebeprisijungė, todėl užbaigiau ataskaitą pati. Kitą rytą Monika man padėkojo ir atnešė kavos.
Nemačiau tame nieko blogo.
Jos sūnus dažnai sirgdavo, o mano vaikai jau buvo paaugliai ir retai reikalavo, kad mesčiau darbus vidury dienos. Man atrodė natūralu padėti žmogui, kurio padėtis sunkesnė.
Po kurio laiko susiformavo nerašytas susitarimas.
Kai Monika turėdavo išvažiuoti į mokyklą, pas gydytoją ar sutvarkyti šeimos reikalų, perimdavau skubiausias jos užduotis. Ji žadėdavo atsilyginti, kai man prireiks pagalbos.
Kartais atsilygindavo.
Kartą, kai mano mama pateko į ligoninę, Monika dvi dienas atsakinėjo į mano elektroninius laiškus. Per vienas Kalėdas, kai sirgau gripu, ji pristatė mano parengtą planą klientui.
Todėl ilgą laiką nejaučiau, kad mūsų santykiai būtų vienpusiški.
Situacija pasikeitė trečiaisiais mūsų darbo metais.
Monika išsiskyrė su vyru. Likusi viena su dešimtmečiu sūnumi, ji pradėjo vis dažniau prašyti pagalbos.
Iš pradžių tai būdavo smulkmenos:
„Ar gali persiųsti klientui dokumentus?“
„Gal patikrintum mano biudžeto lentelę?“
„Ar galėtum trumpai užrašyti susitikimo išvadas?“
Vėliau prašymai tapo didesni.
Ji atsiųsdavo nebaigtą ataskaitą likus valandai iki termino. Paprašydavo „tik peržvelgti“, nors iš tikrųjų trūkdavo pusės skaičiavimų. Pradėdavo pristatymą ir palikdavo man surinkti informaciją, pataisyti skaidres bei parengti išvadas.
Kartais parašydavo:
„Tu su skaičiais vis tiek daug greitesnė.“
Arba:
„Vadovas tavimi labiau pasitiki, todėl tavo parengta versija tikrai praeis.“
Pradėjau pastebėti, kad jos vardu siunčiamuose dokumentuose vis dažniau būna mano atliktas darbas.
Kai kartą apie tai užsiminiau, Monika apkabino mane per pečius ir nusijuokė:
„Juk mes komanda.“
Ji mokėjo pasakyti tai taip, kad pasijusdavau smulkmeniška.
Vadovas taip pat skatino padėti vieniems kitiems. Kiekvieną kartą, kai kas nors skųsdavosi per dideliu krūviu, jis primindavo, kad gerame kolektyve nėra žodžių „mano darbas“ ir „tavo darbas“.
Todėl tylėjau.
Tačiau pradėjau dirbti ilgiau.
Rytais ateidavau anksčiau, kad spėčiau atlikti savo užduotis. Per pietus taisydavau Monikos ataskaitas. Vakare namuose tikrindavau jos paliktus skaičius, nes žinojau, kad jei klientas ras klaidą, nukentės visas skyrius.
Vyras ne kartą klausė, kodėl vis dar sėdžiu prie kompiuterio.
Atsakydavau, kad turime daug darbo.
Nesakiau, kiek to darbo iš tikrųjų priklauso kitam žmogui.
Kartą pabandžiau atsisakyti.
Monika penktadienį prieš pietus atsiuntė projektą ir paprašė iki darbo dienos pabaigos parengti finansinę dalį.
Pasakiau turinti savo terminą ir nespėsianti.
Ji ilgai neatsakė. Po valandos atėjo prie mano stalo paraudusiomis akimis.
„Man šiandien reikia pasiimti sūnų“, – pasakė. – „Buvęs vyras vėl neatvažiuos.“
Paaiškinau, kad suprantu, tačiau ir pati turiu svarbią užduotį.
„Gerai“, – šaltai atsakė ji. – „Kaip nors susitvarkysiu.“
Tą popietę Monika liko biure iki septintos. Vis vaikščiojo pro mano stalą, garsiai dūsavo ir kalbėjo telefonu su sūnumi, kuris laukė vienas namuose.
Galiausiai pasijutau kalta.
Užbaigusi savo darbą prisijungiau prie jos projekto ir padėjau sutvarkyti skaičiavimus.
Monika apsiverkė, apkabino mane ir pasakė niekada nepamiršianti, ką dėl jos darau.
Kitą savaitę ji socialiniuose tinkluose paskelbė nuotraukas iš penktadienio vakaro koncerto.
Nuotraukos buvo įkeltos tą pačią dieną, kai jos sūnus esą laukė vienas namuose.
Paklausiau, kaip ji spėjo į koncertą, jei iki septintos dirbo biure.
Monika nė kiek nesutriko.
Paaiškino, kad bilietus buvo pirkusi prieš pusmetį. Sūnų galiausiai paėmė jos sesuo, todėl ji nusprendė neprarasti brangių bilietų.
„Bet sakei, kad dėl jo turi skubiai užbaigti darbą.“
„Tuo metu dar nežinojau, kad sesuo galės.“
Supratau, kad ji man nepasakė pasikeitus aplinkybėms. Leido dirbti už ją ir tada išėjo pramogauti.
Kelias savaites mūsų santykiai buvo šaltesni. Monika pastebėjo, kad rečiau siūlau pagalbą, todėl pradėjo prašymus siųsti nebe žinutėmis, o elektroniniu paštu.
Dažnai į kopiją įtraukdavo dar vieną kolegą:
„Rūta, kaip aptarėme, prašau padėti užbaigti šią dalį.“
Nors nieko nebuvome aptarusios.
Jeigu atsisakydavau, atrodydavo, kad nesu komandiška.
Tuo metu įmonė pradėjo ruoštis didelei reorganizacijai. Buvo kalbama, kad mūsų skyriuje atsiras vyresniojo projektų koordinatoriaus vieta.
Pareigos reiškė didesnį atlyginimą ir galimybę vadovauti svarbiausiems projektams.
Norėjau kandidatuoti.
Buvau įmonėje šešerius metus, gerai išmaniau procesus ir ne kartą neoficialiai mokiau naujus darbuotojus. Monika taip pat nusprendė teikti kandidatūrą.
„Tegu išrenka geriausią“, – pasakė ji ir pakėlė kavos puodelį.
Maniau, kad mūsų konkurencija bus sąžininga.
Kiekvienai kandidatei vadovas paskyrė parengti pasiūlymą, kaip skyrius galėtų sumažinti projektų vėlavimą.
Dvi savaites rinkau duomenis, analizavau ankstesnių metų klaidas ir kūriau naują užduočių paskirstymo sistemą.
Apie savo idėją Monikai nepasakojau.
Tačiau vieną dieną turėjau skubiai išeiti pas odontologą. Mano kompiuteris liko įjungtas, o ant stalo gulėjo atspausdinta dalis pasiūlymo.
Grįžusi pastebėjau, kad dokumentai sudėti kita tvarka.
Paklausiau Monikos, ar ji buvo priėjusi prie mano stalo.
Ji atsakė ieškojusi segiklio.
Nepatikėjau, bet įrodymų neturėjau.
Po dviejų dienų vyko kandidatų pristatymai.
Monika pristatė pirma.
Klausydamasi jos supratau, kad kelios pagrindinės idėjos beveik sutampa su manosiomis. Ji net panaudojo mano sugalvotą projektų skirstymą pagal rizikos lygį.
Tik pateikė jį gražiau.
Vadovas buvo sužavėtas.
Kai atėjo mano eilė, dalis pristatymo jau skambėjo kaip Monikos pasiūlymo pakartojimas.
Po susitikimo ji priėjo prie manęs ir tyliai pasakė:
„Matyt, abi galvojame panašiai.“
Paklausiau tiesiai, ar skaitė mano dokumentus.
Monika įsižeidė.
„Tu rimtai kaltini mane vagyste?“
„Idėjos ir net jų pateikimo tvarka tokios pačios.“
„Gal todėl, kad ketverius metus dirbome kartu. Ne viskas, ką sugalvoji, priklauso tik tau.“
Po savaitės vadovas pasikvietė mane pokalbio.
Pasakė, kad mano profesiniai gebėjimai labai stiprūs, tačiau vyresnėms pareigoms reikia ne tik kruopštumo. Reikia lyderystės, gebėjimo įkvėpti komandą ir prisiimti atsakomybę.
„Ar manote, kad neprisiimu atsakomybės?“ – paklausiau.
Jis atsakė gavęs signalų, kad kartais pernelyg griežtai skirstau užduotis į savo ir kitų, o kolegoms prireikus pagalbos reaguoju nenoriai.
Iš karto supratau, iš kur atsirado tie „signalai“.
Paklausiau, ar juos perdavė Monika.
Vadovas neatsakė.
Tik pasakė, kad informacija, išgirsta per vertinimo pokalbius, yra konfidenciali.
Tą pačią popietę Monika buvo paskirta vyresniąja projektų koordinatore.
Ji atėjo prie mano stalo ir pasakė besitikinti, kad tai nepakenks mūsų draugystei.
Tada padėjo man ant stalo aplanką.
Jame buvo naujo projekto dokumentai.
„Reikėtų iki rytojaus patikrinti biudžetą“, – pasakė. – „Tu šitoje srityje stipriausia.“
Pažiūrėjau į aplanką ir supratau, kad niekas nepasikeis.
Tik dabar ji oficialiai galės dalyti man užduotis, kurių pati nenori atlikti.
Tą vakarą namuose atsidariau mūsų ketverių metų susirašinėjimą.
Paieškoje įvedžiau žodžius „gal gali“.
Radau šimtus žinučių ir elektroninių laiškų.
„Gal gali užbaigti?“
„Gal gali pataisyti?“
„Gal gali išsiųsti mano vardu?“
„Gal gali pristatyti, nes nespėsiu?“
Dalis laiškų aiškiai rodė, kad ištisos užduotys, kurias vadovas laikė Monikos darbu, iš tikrųjų buvo atliktos mano.
Sukėliau juos į vieną aplanką, pridėjau savo taisytų dokumentų versijų istoriją ir persiunčiau vadovui.
Laiško pabaigoje parašiau:
„Kadangi per vertinimo pokalbį kilo abejonių dėl mano komandiškumo ir atsakomybės, norėčiau parodyti, kaip pastaruosius ketverius metus iš tikrųjų buvo paskirstomi darbai.“
Kitą rytą Monika į biurą neatėjo.
Po savaitės jos darbo vietos nebeliko.
Kitą rytą vadovas atrašė vos vienu sakiniu:
„Ačiū, informaciją gavau. Prašau kol kas jos neaptarinėti su kolegomis.“
Monika darbe nepasirodė.
Bendrame kalendoriuje mačiau, kad ji nuo devintos valandos turėjo susitikimą su vadovu ir personalo specialiste. Susitikimas truko beveik dvi valandas.
Po jo jos būsena programoje pasikeitė į „neprisijungusi“.
Parašiau paklausti, ar viskas gerai.
Žinutę perskaitė, bet neatsakė.
Vakare bendradarbė pasakė mačiusi Moniką išeinančią iš pastato. Ji nešėsi rankinę ir nedidelę dėžę su asmeniniais daiktais.
Kitą dieną vadovas sukvietė visą skyrių.
Pranešė, kad dėl vykstančios reorganizacijos Monikos pareigybė panaikinta. Jos projektai bus laikinai padalyti mums, kol bus patvirtinta nauja struktūra.
Niekas neminėjo mano laiško.
Kolegos atrodė sukrėsti. Monika įmonėje dirbo ketverius metus, turėjo daug draugų ir vos prieš savaitę buvo paskirta į aukštesnes pareigas.
Viena kolegė garsiai paklausė, kaip gali būti panaikinta pareigybė, į kurią žmogus ką tik paskirtas.
Vadovas atsakė, kad sprendimas priimtas įvertinus bendrovės poreikius ir darbuotojų funkcijas.
Po susitikimo keli žmonės priėjo prie manęs.
„Tu ką nors žinai?“ – klausė.
Atsakiau nežinanti daugiau, nei buvo pasakyta.
Tai nebuvo visiškai tiesa.
Tą popietę vadovas pakvietė mane į kabinetą. Ant jo stalo gulėjo mano atspausdinti laiškai.
Jis paklausė, kodėl niekada anksčiau nesakiau, kad atlieku tiek daug Monikos užduočių.
Atsakiau mananti, kad jis žino.
Dalis prašymų buvo siunčiami elektroniniais laiškais, į kurių kopiją įtrauktas ir jis. Be to, vadovas pats nuolat ragino mus padėti vieniems kitiems.
„Padėti nėra tas pats, kas nuolat atlikti kito žmogaus darbą“, – pasakė.
Paklausiau, ar Monika buvo atleista dėl mano laiško.
Jis kurį laiką tylėjo.
Galiausiai paaiškino, kad įmonė planavo atsisakyti vienos mūsų skyriaus darbo vietos. Iki mano laiško buvo svarstoma, kuris iš dviejų jaunesnių darbuotojų turėtų išeiti.
Gavęs informaciją, vadovas suprato, kad didelę dalį Monikos rezultatų sukūrė kiti žmonės. Todėl sprendimas pasikeitė.
„Vadinasi, jei nebūčiau persiuntusi laiškų, ji vis dar čia dirbtų?“
„Tikriausiai.“
Paklausiau, kodėl jai neleido grįžti į ankstesnes pareigas arba skyrė įspėjimą.
Vadovas atsakė, kad per pokalbį Monika nepripažino netinkamai pasielgusi. Ji tvirtino, jog mūsų skyriuje visada buvo įprasta dalytis darbais ir kad aš jai padėjau savo noru.
Tam tikra prasme ji buvo teisi.
Niekada nebuvau aiškiai pasakiusi, kad daugiau jos užduočių neatliksiu. Skųsdavausi, kartais atsisakydavau, bet galiausiai beveik visada padėdavau.
Vis dėlto ji vadovui pristatė mano atliktus darbus kaip savo. O per vertinimo pokalbį sudarė įspūdį, kad nesu komandiška.
„Ar ji pripažino skaičiusi mano pasiūlymą?“ – paklausiau.
Vadovas atsakė neturintis įrodymų, kad idėjos buvo nukopijuotos. Monika tvirtino tokią sistemą svarsčiusi seniai.
Tą dieną iš kabineto išėjau nežinodama, ką jaučiu.
Norėjau, kad vadovas pamatytų tiesą.
Tačiau nesitikėjau, kad dėl tos tiesos žmogus per kelias dienas neteks darbo.
Vakare paskambino Monika.
Atsiliepiau tik po trečio skambučio.
„Tikiuosi, esi patenkinta“, – pasakė ji.
Jos balsas buvo ramus, bet išgirdau, kad ji verkė.
Atsakiau nenorėjusi, jog ją atleistų. Norėjau tik apsiginti ir parodyti, kiek darbų iš tikrųjų atlikau.
„Tu persiuntei ketverių metų asmenines žinutes.“
„Jose buvo kalbama apie darbą.“
„Jose rašiau apie sūnų, skyrybas ir savo sveikatą.“
Tai buvo tiesa.
Kartu su darbo prašymais laiškuose liko ir jos paaiškinimai: sūnaus ligos, konfliktai su buvusiu vyru, nerimo priepuoliai, vizitai pas gydytojus.
Laiškus persiunčiau tik vadovui, tačiau asmeninės detalės nebuvo būtinos įrodyti, kad atlikau jos užduotis.
Galėjau jas užtušuoti arba atrinkti tik su darbu susijusias dalis.
Tą vakarą buvau per daug pikta, kad apie tai pagalvočiau.
„Galėjai su manimi pasikalbėti“, – pasakė Monika.
„Kalbėjau.“
„Niekada nesakei, kad kaupi prieš mane įrodymus.“
„Nekaupiau. Jie tiesiog liko susirašinėjime.“
Ji apkaltino mane laukus tinkamos akimirkos ir smogus tada, kai negavau paaukštinimo.
Negalėjau visiškai to paneigti.
Jeigu pareigos būtų atitekusios man, tikriausiai nebūčiau persiuntusi laiškų. Gal būčiau toliau pykusi ir dirbusi už mus abi.
Veikti mane paskatino ne vien neteisybė, bet ir pažeminimas.
Paklausiau, kodėl ji per vertinimo pokalbį pasakė, kad nesu komandiška.
Monika atsakė, kad vadovas paprašė įvardyti kiekvienos kandidatės stiprybes ir silpnybes.
„Pasakiau, kad esi labai stipri specialistė, bet kartais žmonėms sunku prašyti tavo pagalbos.“
„Ketverius metus tau nebuvo sunku.“
Ji nutilo.
Paklausiau, ar skaitė mano pasiūlymą.
Monika neatsakė tiesiai.
Pasakė, kad rizikų skirstymo idėją mudvi aptarinėjome prieš metus prie pietų stalo. Galbūt aš ją išplėtojau, bet pagrindas atsirado per bendrus pokalbius.
Tokio pokalbio neprisiminiau.
Galiausiai ji pasakė:
„Tu visada manei, kad esi protingesnė už mane. Dabar gavai, ko norėjai.“
Nutraukė pokalbį.
Kitą dieną sužinojau tai, kas situaciją dar labiau supainiojo.
Prie manęs priėjo personalo specialistė Aušra. Ji nenorėjo aptarinėti Monikos atleidimo, tačiau paklausė, ar prisimenu laiką prieš ketverius metus, kai mano mamą skubiai operavo.
Žinoma, prisiminiau.
Ligoninėje praleidau beveik savaitę. Oficialiai buvau pasiėmusi tik dvi laisvas dienas, o likusį laiką bandžiau dirbti iš palatos ir ligoninės kavinės.
Tuo metu turėjome svarbų projektą. Maniau, kad Monika tiesiog padėjo atsakinėti į laiškus.
Aušra pasakė, kad vadovas tuomet svarstė skirti man oficialų įspėjimą. Buvau praleidusi kelis susitikimus ir laiku nepateikusi vienos ataskaitos.
Monika prisiėmė atsakomybę už vėlavimą.
Ji pasakė neteisingai perdavusi man terminą ir neinformavusi apie pakeistą susitikimo laiką. Dėl to įspėjimą gavo ji.
Aš apie tai nieko nežinojau.
„Kodėl man tai pasakojate?“ – paklausiau.
Aušra atsakė mananti, kad vertindama visą situaciją turėčiau žinoti ir šią dalį.
Tą vakarą ilgai žiūrėjau į senus laiškus.
Radau žinutę, kurią Monika atsiuntė tą savaitę:
„Nesijaudink dėl darbo. Būk su mama. Čia aš viskuo pasirūpinsiu.“
Tada ji iš tiesų pasirūpino.
Galbūt nuo to viskas ir prasidėjo. Ji kartą prisiėmė mano atsakomybę, vėliau aš pradėjau prisiimti jos. Tik laikui bėgant laikina pagalba virto sistema, kurioje viena iš mūsų nuolat davė, o kita išmoko tuo naudotis.
Parašiau Monikai, kad noriu susitikti.
Ji sutiko tik po savaitės.
Susitikome nedidelėje kavinėje, kur anksčiau kartais pietaudavome.
Atrodė pavargusi. Pasakė dar nepradėjusi ieškoti naujo darbo. Pirmiausia norėjo sutvarkyti dokumentus ir nusiraminti.
Padėkojau jai už tai, ką prieš ketverius metus padarė dėl manęs.
Monika nustebo, kad sužinojau.
„Nenorėjau, kad jaustumeisi skolinga“, – atsakė.
„Bet vėliau priminei tą skolą kiekvieną kartą prašydama atlikti tavo darbą.“
„Niekada taip nesakiau.“
„Nereikėjo sakyti.“
Ji pripažino, kad pradėjo per daug manimi remtis.
Po skyrybų jautėsi nepajėgi visko suvaldyti. Jos sūnus turėjo elgesio ir nerimo problemų, apie kurias darbe niekas nežinojo. Buvęs vyras nuolat keisdavo susitarimus, o Monika bijojo prarasti darbą, jei atvirai pasakys, kiek laiko turi skirti vaikui.
Paklausiau, kodėl nesitarė su vadovu dėl mažesnio krūvio ar lankstesnio grafiko.
Pasirodė, kad tarėsi.
Vadovas žinojo apie dalį jos šeimos problemų ir buvo neoficialiai leidęs jai kai kuriomis dienomis dirbti trumpiau. Tačiau Monika vis tiek turėjo atlikti savo užduotis kitu metu.
Vadovas nežinojo, kad didžiąją jų dalį perdavė man.
„Jeigu būčiau pasakiusi, kad nebesusitvarkau, nebūčiau gavusi paaukštinimo“, – pripažino ji.
„Vadinasi, žinojai, kad tavo rezultatai nėra tavo.“
„Žinojau, kad be tavęs jų nebūtų.“
Šis atsakymas buvo nuoširdžiausias iš visų, kuriuos iš jos kada nors girdėjau.
Monika pasakė neketinusi manęs pažeminti. Ji norėjo aukštesnių pareigų, nes labai reikėjo didesnio atlyginimo. Tikėjo galėsianti susitvarkyti, jei daugiau uždirbs ir pasamdys žmogų kelis kartus per savaitę prižiūrėti sūnų.
„O ką būčiau gavusi aš?“ – paklausiau. – „Dar daugiau tavo darbo?“
Ji nuleido akis.
Atsiprašiau, kad persiunčiau laiškus su asmenine informacija. Turėjau atrinkti tik tai, kas susiję su užduotimis.
Tačiau neatsiprašiau, kad pasakiau tiesą.
Monika atsakė:
„Tu galėjai pasakyti tiesą taip, kad neprarasčiau darbo.“
Nežinojau, ar tai buvo įmanoma.
Įmonei reikėjo atleisti vieną žmogų. Jei būčiau tylėjusi, darbą būtų praradęs jaunesnis kolega, kuris nieko blogo nepadarė.
Po savaitės vadovas pasiūlė man vyresniosios projektų koordinatorės pareigas.
Pirmoji reakcija buvo atsisakyti.
Atrodė, kad priimdama tapsiu žmogumi, išstūmusiu kolegę tam, kad užimčiau jos vietą.
Tačiau pareigos iš pradžių buvo numatytos vienai iš mūsų. Mano kvalifikacija nebuvo mažesnė vien todėl, kad tiesa išaiškėjo nemaloniu būdu.
Sutikau.
Keli kolegos mane pasveikino. Kiti tapo šaltesni. Nežinau, kiek jie žinojo, tačiau biure pasklido kalbos, kad Monika buvo atleista po mano skundo.
Viena kolegė per pietus pasakė:
„Dabar visi bijos prašyti tavęs pagalbos.“
Atsakiau, kad pagalba ir ketverius metus trunkantis svetimo darbo atlikimas nėra tas pats.
Vis dėlto jos žodžiai mane paveikė.
Naujose pareigose įvedžiau aiškesnę užduočių paskirstymo sistemą. Jei darbuotojas pavaduoja kolegą, tai matoma bendrame plane. Jei vieno žmogaus krūvis nuolat tenka kitam, apie tai kalbamės anksčiau, nei atsiranda pyktis.
Tai buvo beveik tokia pati sistema, kurią pristačiau per atranką.
Tik dabar niekas nebegalėjo apsimesti, kad nemato, kas iš tikrųjų atlieka darbą.
Su Monika nebebendraujame.
Po kelių mėnesių sužinojau, kad ji įsidarbino kitoje įmonėje. Tikiuosi, jai sekasi geriau.
Kartais vis dar svarstau, ar galėjau pasielgti kitaip.
Galėjau prieš siųsdama laiškus įspėti Moniką ir suteikti jai galimybę pačiai prisipažinti. Galėjau persiųsti tik kelis pavyzdžius, pašalinusi asmenines detales. Galėjau kreiptis į personalo skyrių dar prieš prasidedant atrankai, kai konfliktas nebuvo susijęs su paaukštinimu.
Tačiau ketverius metus laukiau, kad ji pati supras peržengusi ribą.
Ji nesuprato.
O kai atsirado galimybė pakilti pareigose, mano pagalbą panaudojo kaip savo pasiekimų įrodymą, o mano bandymus nustatyti ribas – kaip įrodymą, kad nesu komandiška.
Ar pasielgiau teisingai persiuntusi vadovui visus kolegės prašymus ir priėmusi po jos atleidimo pasiūlytas pareigas? O gal turėjau pirmiausia įspėti žmogų, kuris kadaise pats rizikavo savo darbu, kad apsaugotų mane?
