Pirmadienio rytą išėjau iš namų truputį anksčiau nei įprastai. Turėjau nuvežti mamą į ligoninę tyrimams, o paskui suspėti į darbą.
Priėjusi prie kiemo vartų sustojau.
Mano automobilio ten nebuvo.
Iš pradžių pagalvojau, kad jį vakar vakare kur nors kitur pastatė vyras. Mūsų kieme vietos nedaug, todėl kartais vienas kitam užstatome išvažiavimą ir tenka perstatyti automobilius prie gatvės.
Apėjau namą, pažvelgiau į gatvę, net grįžau patikrinti garažo, nors puikiai žinojau, kad jis tuščias.
Automobilio niekur nebuvo.
„Mantai, kur mano mašina?“ – paklausiau grįžusi į miegamąjį.
Vyras dar gulėjo lovoje. Pažvelgė į mane taip ramiai, lyg būčiau paklaususi, kur padėtas pienas.
„Tomas pasiėmė.“
„Ką reiškia pasiėmė?“
„Jo automobilis sugedo. Paskolinau mūsiškį kelioms dienoms.“
Jis pasakė „mūsiškį“, nors automobilį buvau nusipirkusi dar iki mūsų vestuvių. Penkerius metus mokėjau už jį paskolą, pati apmokėjau draudimą, remontą ir techninę priežiūrą.
Vyras turėjo savo automobilį – senesnį, bet važiuojantį. Tą rytą jis stovėjo kieme.
„Kodėl paskolinai mano automobilį manęs nepaklausęs?“
Mantas atsisėdo lovoje ir atsiduso.
„Nes tu būtum pradėjusi klausinėti. Tomui reikėjo mašinos, o tu šią savaitę gali pavažinėti autobusu.“
Negalėjau patikėti ne tik tuo, ką jis padarė, bet ir tuo, kaip ramiai apie tai kalbėjo. Lyg būtų pats nusprendęs, kada ir kam man reikalingas mano automobilis.
„Po pusvalandžio turiu paimti mamą. Jai šiandien ligoninėje atliekami tyrimai.“
„Išsikvieskite taksi.“
„O kodėl tu negali važiuoti autobusu ir palikti man savo automobilio?“
Mantas pasakė, kad jam reikia nuvykti į kelis objektus ir vežtis darbo įrankius. Jo automobilis, pasirodo, buvo būtinas. Mano – ne.
Paskambinau Tomui. Jis neatsiliepė. Parašiau žinutę, tačiau jos net neperskaitė.
Galiausiai iškviečiau taksi. Važiuodama pas mamą sumokėjau beveik penkiolika eurų, dar tiek pat kainavo kelionė iki ligoninės. Po tyrimų mama jautėsi silpnai, todėl negalėjau jos vienos išleisti namo. Už trečią kelionę sumokėjau dar beveik dvidešimt eurų.
Tą rytą vien taksi išleidau daugiau nei keturiasdešimt eurų.
Į darbą pavėlavau beveik valandą.
Kai vakare grįžau namo, buvau įsitikinusi, kad mudu su vyru rimtai pasikalbėsime ir jis pripažins pasielgęs netinkamai.
Tačiau Mantas problemos nematė.
„Juk išsisukai“, – pasakė. – „Ko dabar pykti?“
„Tu be mano leidimo atidavei mano automobilį.“
„Ne svetimam žmogui. Mano broliui.“
Tarsi giminystė savaime suteiktų teisę imti svetimus daiktus.
Paklausiau, kada Tomas automobilį grąžins.
„Savaitės pabaigoje. Gal pirmadienį.“
„Tu sakei, kad kelioms dienoms.“
„Tai ir yra kelios dienos.“
Liepdama automobiliui grįžti iki kito ryto jaučiau, kaip balsas pradeda drebėti. Mantas tik palingavo galvą ir pasakė, kad dramatizuoju. Pasak jo, Tomui dabar sunkus laikotarpis: automobilio remontas brangiai kainuos, į darbą važiuoti toli, o viešasis transportas nepatogus.
„Man autobusas irgi nepatogus“, – atsakiau.
„Bet tu dirbi miesto centre. Tau važiuoja tiesioginis.“
Tai mane pribloškė. Vadinasi, jie buvo aptarę ne tik tai, kad Tomas pasiims mano automobilį. Jie jau buvo nusprendę, kad aš važinėsiu autobusu, patikrinę, jog maršrutas pakankamai patogus.
Apie jų planą nežinojau tik aš.
Kitą rytą į darbą išvažiavau autobusu. Iki stotelės reikėjo eiti beveik penkiolika minučių, paskui dar tiek pat nuo stotelės iki biuro. Kelionė, paprastai trunkanti dvidešimt minučių, užėmė beveik valandą.
Vis kartojau sau, kad ištversiu kelias dienas. Nenorėjau dėl automobilio sukelti didelio šeimos konflikto. Tomas iš tiesų gyveno už miesto, augino du vaikus ir be transporto jam turbūt buvo sudėtinga.
Tačiau trečiadienį paskambino mama. Po tyrimų gydytojas jai paskyrė dar vieną vizitą. Reikėjo nuvažiuoti į kitame miesto gale esančią kliniką.
Paklausiau Manto, ar tą dieną galėčiau pasinaudoti jo automobiliu.
Jis atsakė negalintis jo palikti, nes darbe turės važiuoti pas klientą.
„Tada paskambink Tomui ir paprašyk, kad grąžintų manąjį.“
„Vien dėl vieno vizito? Vėl išsikviesk taksi.“
„Per tris dienas taksi jau išleidau beveik septyniasdešimt eurų.“
„Aš tau pervesiu.“
Jis vis dar nesuprato. Problema buvo ne vien pinigai. Man buvo atimta galimybė naudotis savo daiktu, o dabar dar turėjau įrodinėti, kad mano kelionės pakankamai svarbios.
Tą vakarą pati vėl paskambinau Tomui. Šįkart jis atsiliepė.
Pasakiau, kad man reikia automobilio ir paprašiau jį grąžinti ne vėliau kaip kitą rytą.
Tomas nustebo.
„Bet Mantas sakė, kad galėsiu juo naudotis iki kitos savaitės.“
Paaiškinau, kad Mantas neturėjo teisės to žadėti, nes automobilis priklauso man ir jis su manimi net nepasitarė.
Tomas kelias sekundes tylėjo, o paskui paklausė:
„Tai jūs dabar dėl manęs susipykote?“
Jo balse išgirdau ne atsiprašymą, o priekaištą.
„Mes susipykome ne dėl tavęs. Susipykome todėl, kad Mantas be mano sutikimo atidavė mano automobilį.“
„Aš nežinojau, kad tu prieštarauji.“
„Dabar jau žinai. Kada galėsi jį grąžinti?“
Tomas pasakė, kad rytoj niekaip negalės. Automobilyje esą jau sudėtos jo darbo priemonės, o vakare jis pažadėjęs nuvežti vaikus į treniruotę. Grąžinti galėtų tik penktadienį.
Nors buvau supykusi, sutikau palaukti dar vieną dieną.
Dabar suprantu, kad tai buvo dar viena klaida.
Penktadienį automobilis negrįžo.
Ryte parašiau Tomui, tačiau žinutė liko neperskaityta. Per pietus paskambinau – neatsiliepė. Dar kartą bandžiau prisiskambinti baigdama darbą, bet skambutis buvo atmestas.
Parašiau vyrui:
„Tavo brolis turėjo šiandien grąžinti mano automobilį. Jis neatsiliepia.“
Mantas atrašė tik po valandos:
„Gal užsiėmęs. Grąžins.“
Vakare Tomas vis dar nepasirodė.
Paklausiau vyro, ar jis bent žino, kur yra jo brolis.
„Nežinau. Turbūt namuose.“
„Tai paskambink jam.“
„Kam jį dabar spausti? Sakė, kad grąžins.“
Tą akimirką supratau, kad Mantas vis dar gina ne mane. Jis net nebandė sužinoti, kodėl brolis nevykdo pažado.
Šeštadienio rytą mane pažymėjo bendro pažįstamo paskelbtoje nuotraukoje. Joje prie ežero stovėjo Tomas su žmona ir vaikais. Už jų buvo matyti medinis poilsio namelis.
O šalia – mano automobilis.
Peržiūrėjau daugiau nuotraukų. Tomas su šeima buvo išvykęs savaitgaliui į sodybą už daugiau nei dviejų šimtų kilometrų. Ant automobilio stogo buvo pritvirtinti dviračiai, bagažinė prikrauta daiktų.
Vadinasi, jis ne tik neketino penktadienį grąžinti automobilio. Jis išvažiavo juo atostogauti.
Parodžiau nuotrauką Mantui.
Jis trumpam sutriko, bet paskui pasakė:
„Na ir kas? Vis tiek grįš sekmadienį.“
„Jis man sakė, kad automobilio reikia važiuoti į darbą.“
„Gal žmogus nusprendė su šeima pailsėti. Ar dabar privalėjo tavęs atsiklausti, kur važiuoja?“
„Taip. Važiuodamas mano automobiliu – privalėjo.“
Mantas nusijuokė ir pasakė, kad kalbu taip, tarsi Tomas būtų automobilį pavogęs.
O man kaip tik taip ir atrodė. Aš nedaviau leidimo jo pasiimti. Nežinojau, kur jis yra. Nežinojau, kas jį vairuoja, kur jis paliekamas ir kas nutiktų patekus į avariją.
Dar blogiau – automobilio draudimas neleido jo nuolat vairuoti kitam asmeniui, o Tomas nebuvo įtrauktas į sutartį. Mantas apie tai žinojo.
Paskambinau Tomui dar kartą. Jis vėl neatsiliepė, todėl parašiau:
„Mačiau, kad mano automobiliu išvykote prie ežero. Prašiau jį grąžinti vakar. Automobilis šiandien turi būti mano kieme iki šeštos vakaro. Jei jo nebus, kreipsiuosi į policiją.“
Mantas, perskaitęs žinutę, įsiuto.
„Tu išprotėjai? Kokią dar policiją kviesi savo šeimai?“
„Automobilis paimtas be mano leidimo.“
„Aš leidau.“
„Jis ne tavo.“
Tuomet vyras pasakė, kad gyvename santuokoje ir neturėtume skirstyti daiktų į „mano“ bei „tavo“. Primindamas, kad pats moka dalį būsto išlaidų, jis pareiškė turįs teisę spręsti dėl mūsų turto.
Bet kai pasiūliau jo automobilį kuriam laikui paskolinti mano pusseserei, Mantas iš karto atsakė:
„Čia visai kas kita.“
Paklausiau, kuo kita.
Jis neatsakė.
Po mano žinutės paskambino Tomo žmona. Ji kalbėjo garsiai ir piktai. Pasakė, kad dėl mano užgaidos jiems dabar reikės nutraukti vaikams pažadėtą savaitgalį ir važiuoti kelias valandas namo.
„Juk tau šiandien automobilio net nereikia“, – pasakė ji.
Iš tiesų tą dieną neturėjau niekur važiuoti. Tačiau supratau, kad jei pradėsiu teisintis, jie ir vėl spręs, ar mano priežastis pakankamai svarbi.
„Man nereikia aiškinti, kam man reikalingas mano automobilis. Paprašiau jį grąžinti vakar.“
„Mantas mums leido naudotis iki pirmadienio.“
„Mantas negalėjo to leisti.“
Ji pasakė, kad visada laikė mane šeimos žmogumi ir nesitikėjo, jog dėl vienos dienos galiu taip pasielgti su jų vaikais.
Tada ryšys nutrūko.
Automobilį Tomas parvairavo kelios minutės po septintos vakaro. Vadinasi, jie susikrovė daiktus ir išvažiavo beveik iš karto po mano žinutės.
Jis trenkė durelėmis, padėjo raktelius ant vartelių stulpelio ir net nepasisveikino.
Priėjusi prie automobilio pamačiau, kad jis purvinas. Ant galinės sėdynės buvo trupinių, tuščių sulčių pakuočių ir smėlio. Bagažinėje radau šlapią rankšluostį, o ant vienų durelių – ilgą, anksčiau nebuvusį įbrėžimą.
Degalų lemputė degė.
Kai parodžiau įbrėžimą Tomui, jis gūžtelėjo pečiais.
„Nežinau, gal jau buvo.“
„Jo nebuvo.“
„Tai gal kur nors aikštelėje kas nors užkabino.“
„Kas mokės už remontą?“
Tomas nusijuokė.
„Rimtai? Vos matosi.“
Tada priėjo Mantas. Tikėjausi, kad bent pamatęs automobilio būklę jis supras, kodėl supykau.
Tačiau vyras liepė man liautis.
„Užtenka. Jis jau grąžino tą tavo mašiną.“
Tą tavo mašiną.
Staiga jam ji nebebuvo „mūsiškė“.
Tomas išvažiavo su žmona, kuri jų automobiliu buvo atvykusi jo pasiimti. Taigi šeima visą laiką turėjo antrą transporto priemonę. Gal ji buvo reikalinga Tomo žmonai, gal nepatogi, gal per maža visiems jų daiktams, bet jie nebuvo visiškai be automobilio, kaip man buvo pasakyta.
Paklausiau Manto, ar jis apie tai žinojo.
Žinojo.
„Bet jai reikėjo vežioti vaikus“, – paaiškino.
„O man reikėjo vežioti sergančią mamą.“
„Nepradėk vėl.“
Tą vakarą miegojau svečių kambaryje. Ne dėl įbrėžimo ir ne dėl išleistų pinigų. Mane labiausiai žeidė tai, kad vyras nė karto nepasakė: „Atsiprašau, turėjau tavęs paklausti.“
Kitą rytą nuvežiau automobilį į plovyklą. Salono valymas kainavo šešiasdešimt eurų. Meistras pasakė, kad įbrėžimą galima nupoliruoti, bet visiškai jis tikriausiai neišnyks.
Nusiunčiau išlaidų nuotraukas Tomui. Atsakymo nesulaukiau.
Užtat paskambino uošvė.
Ji sakė, kad šeimoje visada buvo įprasta dalytis ir padėti vieni kitiems. Pasak jos, Tomas daug kartų buvo padėjęs Mantui, todėl mano vyras tik norėjo atsilyginti.
Paklausiau, kodėl už vyro skolą broliui turėjau atsilyginti aš.
Uošvė atsakė, kad santuokoje taip skaičiuoti negalima.
„Automobilis vis tiek stovi prie namų didžiąją dienos dalį“, – pasakė ji.
Tai nebuvo tiesa. Tačiau net jei būtų buvę tiesa, nenaudojamas daiktas netampa bendru šeimos rezervu.
Po kelių dienų Mantas pervedė man pinigų už taksi, salono valymą ir degalus. Atrodė, kad jis tikisi taip užbaigti konfliktą.
Bet kai paklausiau, ar supranta, kodėl supykau, jis atsakė:
„Suprantu, kad tau automobilis svarbesnis už santykius su mano šeima.“
Pasakiau, kad problema ne automobilis, o jo įsitikinimas, kad gali priimti sprendimus už mane. Jis ne tik paskolino mano daiktą. Jis kartu su broliu suplanuodamas visą savaitę nusprendė, kaip važinėsiu į darbą, kaip vešiu mamą ir kiek nepatogumų turėsiu pakelti.
Mantas atrėžė, kad aš viską pateikiu taip, lyg jis būtų norėjęs mane nuskriausti. Jis tik padėjo broliui ir nesitikėjo, kad sukelsiu tokią sceną.
Gal jis iš tiesų neturėjo blogų ketinimų. Tačiau man sunku susitaikyti su tuo, kad mano nuomonė jam apskritai nepasirodė reikalinga.
Dabar automobilio raktelius laikau nebe prieškambaryje, o savo rankinėje. Atsarginį raktą pasiėmiau iš stalčiaus ir paslėpiau.
Kai Mantas tai pastebėjo, pasakė, kad elgiuosi vaikiškai ir demonstruoju nepasitikėjimą.
Jis teisus – dabar juo nepasitikiu.
Su Tomu po to savaitgalio beveik nebendraujame. Per šeimos pietus jis garsiai pajuokavo, kad kitą kartą, prireikus automobilio, pirmiausia turės užpildyti prašymą ir gauti mano parašą.
Niekas nesijuokė, bet niekas jo ir nesudraudė.
Vėliau Mantas man pasakė, kad galėjau bent palaukti iki sekmadienio. Jo nuomone, reikalaudama tuoj pat grįžti sugadinau ne tik Tomo šeimos išvyką, bet ir mūsų santykius su jo broliu. Juk automobilis galiausiai būtų buvęs grąžintas.
Galbūt iš tiesų galėjau palaukti dar vieną dieną. Tą šeštadienį automobilis man nebuvo būtinas, o vaikai nebuvo kalti dėl suaugusiųjų sprendimų.
Tačiau jeigu būčiau leidusi jiems ramiai užbaigti savaitgalį, visi būtų supratę, kad mano pasakytas „grąžinkite“ nieko nereiškia. Kad užtenka mane ignoruoti, o vėliau grįžti tada, kada patogu jiems.
Iki šiol nežinau, ar mano žinutė apie policiją buvo per griežta. Galėjau nuvažiuoti pasiimti automobilio pati arba palaukti, kol jie grįš. Kita vertus, kodėl būtent aš turėjau ieškoti švelnesnio sprendimo situacijoje, kurią sukūrė jie?
Ar aš pasielgiau teisingai pareikalavusi, kad vyro brolis tą pačią dieną nutrauktų šeimos išvyką ir grąžintų mano automobilį? O gal, kad ir kaip neteisingai jie pasielgė, turėjau palaukti iki sekmadienio ir konfliktą spręsti tik su savo vyru?
