Su Rasa draugaujame nuo devintos klasės. Kartu išgyvenome pirmąsias meiles, egzaminus, vestuves ir skyrybas. Ji buvo pirmas žmogus, kuriam paskambinau sužinojusi, kad laukiuosi. Aš sėdėjau šalia jos ligoninės koridoriuje, kai po avarijos operavo jos vyrą. Per daugiau nei dvidešimt metų buvome susipykusios gal tik du kartus. Ir abu kartus po kelių dienų viena kitai paskambinome, nes tylėti buvo sunkiau negu pripažinti savo kaltę. Todėl kai Rasa paprašė savaitę prižiūrėti jos trylikametę dukrą Emiliją, ilgai nesvarsčiau. Jos mama netikėtai pateko į ligoninę kitame Lietuvos gale. Rasa norėjo išvažiuoti tą pačią dieną ir nežinojo, kiek laiko užtruks. „Tik iki sekmadienio“, – pasakė ji. – „Emilija savarankiška. Tu jos net nepajusi.“ Pati auginu…

Kai prieš dvejus metus su vyru nusipirkome namą, vieną atsarginį raktą atidavėme jo mamai. Tai buvo mano pačios pasiūlymas. Uošvė gyveno vos už kelių gatvių, todėl atrodė patogu turėti žmogų, kuris galėtų įleisti meistrą, palaistyti gėles ar patikrinti namus, jeigu mums išvykus nutiktų kas nors netikėto. „Laikysiu stalčiuje ir net neprisiminsiu, kad turiu“, – tuomet pasakė ji. Pirmą kartą raktu pasinaudojo po kelių mėnesių. Grįžusi iš darbo virtuvėje radau ant stalo padėtą puodą sriubos. Šalia gulėjo raštelis: „Pagalvojau, kad po darbo būsite pavargę. Mama.“ Nustebau, bet nepykau. Net apsidžiaugiau. Tą vakarą nereikėjo gaminti vakarienės, o uošvės sriuba buvo tikrai skani. Kai padėkojau, ji pasakė buvusi netoliese ir nenorėjusi mūsų trukdyti…

Pirmadienio rytą išėjau iš namų truputį anksčiau nei įprastai. Turėjau nuvežti mamą į ligoninę tyrimams, o paskui suspėti į darbą. Priėjusi prie kiemo vartų sustojau. Mano automobilio ten nebuvo. Iš pradžių pagalvojau, kad jį vakar vakare kur nors kitur pastatė vyras. Mūsų kieme vietos nedaug, todėl kartais vienas kitam užstatome išvažiavimą ir tenka perstatyti automobilius prie gatvės. Apėjau namą, pažvelgiau į gatvę, net grįžau patikrinti garažo, nors puikiai žinojau, kad jis tuščias. Automobilio niekur nebuvo. „Mantai, kur mano mašina?“ – paklausiau grįžusi į miegamąjį. Vyras dar gulėjo lovoje. Pažvelgė į mane taip ramiai, lyg būčiau paklaususi, kur padėtas pienas. „Tomas pasiėmė.“ „Ką reiškia pasiėmė?“ „Jo automobilis sugedo. Paskolinau mūsiškį kelioms…

„Aš jau prie tavo namų. Atidaryk, nes vėluoju į darbą“, – sesuo pasakė telefonu taip ramiai, lyg būtume viską aptarusios. Pažvelgiau pro virtuvės langą. Jos automobilis stovėjo prie vartelių, o ant galinės sėdynės jau laukė abu vaikai – devynerių Matas ir šešerių Emilija. Su kuprinėmis, gertuvėmis ir maišeliu persirengti. Akivaizdu, kad atvažiavo ne trumpam. Tą rytą turėjau svarbų nuotolinį susitikimą. Buvau pasiruošusi pristatyti projektą, prie kurio dirbau beveik tris savaites. Po valandos prie ekrano turėjo sėdėti mano vadovė ir keli klientai. Sesuo apie tai žinojo. „Aš jų šiandien neprižiūrėsiu“, – pasakiau. Kelias sekundes ragelyje buvo tylu. Tada ji nusijuokė, tarsi būčiau nevykusiai pajuokavusi. „Kaip tai neprižiūrėsi? Aš jau čia.“ „Mes…

Į sodybą tą šeštadienį važiavau neplanuotai. Penktadienio vakarą paskambino kaimynas Antanas ir pasakė, kad po paskutinės audros nuo malkinės stogo atplyšo skardos kraštas. Jis pasiūlė pats užlipti ir sutvarkyti, bet žinojau, kad jam jau per septyniasdešimt, todėl paprašiau nieko nedaryti. – Rytoj pati atvažiuosiu ir pažiūrėsiu, – pažadėjau. Sodyba po tėvų mirties liko mudviem su jaunesne seserimi Lina. Dokumentuose mums priklausė po lygiai, tačiau tikrovėje viskuo rūpinausi aš. Lina jau beveik penkiolika metų gyveno Airijoje. Pirmaisiais metais parvažiuodavo kiekvieną vasarą, vėliau – kas antrą. Pastaruosius trejus metus sodyboje buvo pasirodžiusi vos vieną kartą ir net tada tik kelioms valandoms. Aš važiuodavau beveik kiekvieną savaitgalį nuo balandžio iki spalio. Nupjaudavau žolę,…

Ketvirtadienio vakarą dukra paskambino tada, kai jau buvau persirengusi namų drabužiais ir viriau arbatą. – Mama, gal galėtum šį savaitgalį pabūti su vaikais? – paklausė Ieva. – Mudviem su Pauliumi labai reikia bent porai dienų ištrūkti. Jos balse girdėjau nuovargį. Pastaraisiais mėnesiais ji dažnai skambėdavo taip, lyg kiekvienas sakinys pareikalautų paskutinių jėgų. – Kur važiuosite? – Į Druskininkus. Paulius užsakė viešbutį. Sekmadienį apie šeštą vaikus pasiimsime. Aš dirbu buhaltere ir penktadieniais namo grįžtu tik po šešių. Tačiau Emilis ir Adelė jau ne kūdikiai. Emiliui aštuoneri, Adelei penkeri. Su jais nebūdavo sunku: vienam užtekdavo knygos ir konstruktoriaus, kitai – spalvotų pieštukų ir žmogaus, pasiruošusio bent dvidešimt kartų pažiūrėti tą patį piešinį.…

Su Jolanta draugaujame nuo pirmo kurso. Per daugiau nei trisdešimt metų buvo visko: bendras nuomojamas kambarys, pirmieji darbai, vestuvės, tėvų ligos, laidotuvės ir tie ilgi vakarai, kai skambini žmogui ne todėl, kad turi ką svarbaus pasakyti, o todėl, kad nenori viena gerti arbatos. Maniau, jog pažįstu ją geriau nei bet kas kitas.

Kai dukra paprašė leisti jos šeimai tris mėnesius pagyventi mano namuose, ilgai nesvarsčiau. – Mūsų bute keis visus vamzdžius, – paaiškino Gabija. – Dar griaus sieną tarp virtuvės ir svetainės. Su vaikais ten likti neįmanoma, o nuomotis būstą vos keliems mėnesiams nėra prasmės. Po vyro mirties viena gyvenau jau šešerius metus. Buvau pripratusi prie tylos, prie savo tvarkos ir vakarų, kai galėdavau valandų valandas skaityti niekieno netrukdoma. Tačiau mintis, kad namuose vėl girdėsiu anūkų balsus, man net patiko. Turėjau tris miegamuosius. Vieną atidaviau Gabijai su Tadu, kitame apgyvendinome septynerių Mildą ir ketverių Luką. Dar prieš jiems atvažiuojant nupirkau vaikams naują patalynę, iš spintos išėmiau savo siuvimo reikmenis ir atlaisvinau lentynas…