Ketvirtadienio vakarą dukra paskambino tada, kai jau buvau persirengusi namų drabužiais ir viriau arbatą.
– Mama, gal galėtum šį savaitgalį pabūti su vaikais? – paklausė Ieva. – Mudviem su Pauliumi labai reikia bent porai dienų ištrūkti.
Jos balse girdėjau nuovargį. Pastaraisiais mėnesiais ji dažnai skambėdavo taip, lyg kiekvienas sakinys pareikalautų paskutinių jėgų.
– Kur važiuosite?
– Į Druskininkus. Paulius užsakė viešbutį. Sekmadienį apie šeštą vaikus pasiimsime.
Aš dirbu buhaltere ir penktadieniais namo grįžtu tik po šešių. Tačiau Emilis ir Adelė jau ne kūdikiai. Emiliui aštuoneri, Adelei penkeri. Su jais nebūdavo sunku: vienam užtekdavo knygos ir konstruktoriaus, kitai – spalvotų pieštukų ir žmogaus, pasiruošusio bent dvidešimt kartų pažiūrėti tą patį piešinį.
Be to, mačiau, kad dukrai iš tiesų reikia poilsio.
– Gerai, – sutikau. – Tik sekmadienį nevėluokite. Kitą savaitę manęs laukia daug darbų.
– Pažadu. Ačiū, mama. Tu mus gelbsti.
Vaikus jie atvežė penktadienį septintą ryto. Paulius iš automobilio iškėlė du krepšius, nors dviem naktims paprastai užtekdavo vieno.
– Ieva pridėjo atsarginių drabužių, – paaiškino jis, pastebėjęs mano žvilgsnį. – Žinai, kaip būna su vaikais.
Jis skubėjo. Pabučiavo Adelę į plaukus, paplekšnojo Emiliui per petį ir grįžo prie automobilio. Ieva apkabino mane ilgiau nei įprastai.
– Tikrai viskas gerai? – paklausiau.
– Taip. Tiesiog esu pavargusi.
Ji neatsisuko į vaikus, kol lipo į automobilį.
Savaitgalis praėjo ramiai. Penktadienį po darbo kepėme picą. Šeštadienį ėjome prie ežero, paskui užsukome ledų. Sekmadienį Emilis ruošė pirmadienio pamokas, o Adelė ant svetainės grindų statė namą iš pagalvėlių.
Apie penktą pradėjau šildyti vakarienę. Pastačiau ant stalo keturias lėkštes – maniau, kad Ieva su Pauliumi bus alkani po kelionės.
Šeštą jų dar nebuvo.
Parašiau dukrai: „Ar jau važiuojate?“
Žinutė liko neperskaityta.
Pusę septynių paskambinau. Telefonas kvietė ilgai, tačiau niekas neatsiliepė. Pauliaus telefonas buvo išjungtas.
– Mama sakė, kad atvažiuos šeštą, – tarė Emilis, žvilgtelėjęs į laikrodį.
– Gal pakliuvo į kamštį.
Tai pasakiau jam, nors sekmadienio vakarą kelias iš Druskininkų neturėjo būti toks užkimštas, kad žmogus negalėtų parašyti dviejų žodžių.
Septintą vakarienė jau buvo atšalusi. Aštuntą išgirdau telefono signalą.
„Mama, tik nepyk. Mums labai reikia dar kelių dienų. Viską paaiškinsiu, kai galėsiu.“
Perskaičiau žinutę du kartus.
„Kiek yra kelios dienos? Kur jūs?“ – parašiau.
Atsakymo nebuvo.
Tą naktį beveik nemiegojau. Įsivaizdavau viską – nuo automobilio gedimo iki nelaimės, apie kurią Ieva nedrįsta pasakyti vaikams. Bet jeigu jiems būtų nutikusi nelaimė, kodėl ji rašytų „mums reikia“?
Pirmadienį atsikėliau anksčiau. Paruošiau pusryčius, supyniau Adelei kasą ir nuvežiau ją į darželį. Emilis visą kelią tylėjo, o prie mokyklos durų paklausė:
– Jie vakare jau bus?
– Tikiuosi.
Nekenčiau savęs už tą atsakymą. Vaikui „tikiuosi“ skamba beveik taip pat kaip pažadas.
Grįžusi namo pradėjau rinkti svetainėje išmėtytus daiktus. Norėjau bent valandai nuvykti į darbą, pasiimti dokumentus ir pasikalbėti su vadove. Tada prisiminiau, kad Adelės kuprinėje liko jos mėgstamas pliušinis triušis. Darželyje be jo ji sunkiai užmigdavo.
Atsegusi kuprinę vietoj triušio radau storą rudą voką.
Jame gulėjo abiejų vaikų pasai, gimimo liudijimų kopijos, sveikatos dokumentai, draudimo kortelės ir lapas su mokyklos, darželio bei būrelių adresais. Buvo pridėtas ir mano vardu parengtas įgaliojimas pasirūpinti vaikais, jeigu jiems prireiktų medicininės pagalbos.
Apačioje Ievos ranka buvo užrašyta:
„Jeigu kas nors nutiktų, viskas, ko tau reikės, yra čia.“
Atsisėdau ant prieškambario suolelio, vis dar laikydama voką.
Tą akimirką supratau, kad dukra niekada neplanavo grįžti sekmadienį.
Pirmiausia dar kartą paskambinau Ievai. Paskui Pauliui. Tada parašiau abiem, kad radau dokumentus ir noriu tuoj pat sužinoti, kur jie yra bei kada grįš.
Po keliolikos minučių ekrane pasirodė Pauliaus sesers Lauros vardas. Maniau, kad ji skambina jų vardu, tačiau jos pirmas klausimas buvo kitoks:
– Daiva, ar viskas gerai? Mačiau nuotrauką ir nesupratau, kas vyksta.
Ji atsiuntė ekrano kopiją. Pauliaus draugas buvo paskelbęs nuotrauką iš oro uosto. Joje Ieva su Pauliumi stovėjo apsikabinę prie išvykimo vartų. Šalia – du dideli lagaminai.
Po nuotrauka buvo parašyta: „Pagaliau išdrįsote. Naujo gyvenimo pradžia!“
Priartinau vaizdą. Virš jų galvų švietė užrašas „Alicante“.
Man pradėjo drebėti rankos.
– Jie Ispanijoje, – tyliai pasakiau.
– Tu nežinojai?
Padėjau telefoną neatsisveikinusi.
Ieva paskambino tik po pietų. Už jos nugaros girdėjau gatvės triukšmą ir kažkur visai arti pravažiuojantį motociklą.
– Mama, prašau, leisk man paaiškinti.
– Kiek laiko būsite Ispanijoje?
Ji nutilo.
– Ieva, kiek?
– Tris savaites.
Man pasirodė, kad blogai išgirdau.
– Tu palikai man vaikus trims savaitėms, pasakiusi, kad išvažiuoji dviem dienoms?
– Mes nežinojome, kaip kitaip padaryti.
– Galėjote paklausti.
– Būtum atsakiusi „ne“.
Ji tai pasakė taip paprastai, lyg mano numanomas atsisakymas būtų pateisinęs viską, kas nutiko po jo.
Ieva pradėjo pasakoti, kad jų santuoka byra. Kad jie su Pauliumi beveik nebesikalba, o kai kalbasi – susipyksta dėl pinigų, jo darbo, vaikų ir buities. Pauliaus sesuo leido nemokamai apsistoti savo bute prie Alikantės. Ten jie buvo užsisakę porų konsultacijas ir trijų savaičių programą santykiams atkurti.
Bilietus nusipirko prieš mėnesį.
– Mes bandome išsaugoti šeimą, – pasakė ji. – Ar tau tai nieko nereiškia?
– Reiškia. Bet kodėl jūsų šeimą turiu gelbėti aš, net nežinodama, kad tai darau?
– Negi paliksi savo anūkus?
Šis klausimas skaudino labiausiai. Ji žinojo atsakymą. Žinojo, kad vaikų nepaliksiu, todėl ir galėjo taip pasielgti.
Pasakiau, kad po penkių dienų išvykstu į Portugaliją.
Kitoje linijos pusėje stojo tyla.
Kelionę buvau nusipirkusi prieš pusmetį. Su dviem draugėmis turėjome dešimčiai dienų išskristi į Madeirą. Tai būtų buvusi pirmoji tolimesnė mano kelionė po vyro mirties.
Praėjus dvejiems metams po laidotuvių vis dar dažnai atsisakydavau kvietimų. Atrodė neįmanoma džiaugtis vietomis, kurių jis nepamatys. Draugės beveik metus mane kalbino, kol pagaliau sutikau.
Ieva apie tai žinojo. Buvau jai rodžiusi viešbutį, pasakojusi apie suplanuotus žygius ir net prašiusi padėti išsirinkti lengvesnę striukę.
– Aš pamiršau datą, – tarė ji.
Norėjau ja patikėti. Iki tos akimirkos dar norėjau.
Tačiau tą patį vakarą paskambino mano draugė Regina.
– Nenorėjau kištis, – pasakė ji, – bet dabar turbūt turi žinoti. Prieš dvi savaites Ieva manęs klausė, ar negalėtume kelionės perkelti.
– Ką jai atsakei?
– Kad negalime. Bilietai nupirkti, atostogos suderintos. Paklausiau, kodėl ji domisi, bet parašė, kad tik šiaip.
Vadinasi, ji nepamiršo. Ji tikėjosi, kad kai vaikai jau bus mano namuose, pati atsisakysiu kelionės.
Vakare Emilis išgirdo, kaip telefonu kalbu apie Ispaniją.
– Mama su tėčiu ne Druskininkuose? – paklausė.
Nebegalėjau meluoti ir jam.
Paaiškinau, kad tėvai išvyko ilgesniam laikui, bet yra saugūs ir sugrįš. Emilis susiraukė.
– Jie nuo mūsų pabėgo?
– Ne. Jie turi sunkumų ir bando juos išspręsti.
– Kodėl tada mums nepasakė?
Neturėjau atsakymo, kuris neįskaudintų jo dar labiau.
Adelė klausėsi sėdėdama ant kilimo. Paskui ramiai tarė:
– Mama sakė, kad močiutė iš pradžių pyks, o paskui apsidžiaugs. Nes jai vienai liūdna.
Pažvelgiau į ją.
– Kada mama taip sakė?
– Kai dėjo drabužius. Sakė, kad mes pagyvensime pas tave ir tau bus linksma.
Ieva ne tik suplanavo mano laiką. Ji iš anksto paruošė vaikus mano reakcijai.
Kitą rytą paskambino Pauliaus mama Nijolė. Ji žinojo apie kelionę nuo pradžių ir buvo sutikusi prižiūrėti vaikus paskutinę savaitę. Pirmųjų dviejų esą negalėjo dėl sveikatos.
– Jie tikrai buvo beviltiškoje padėtyje, – aiškino ji. – Ar geriau, kad išsiskirtų? Vaikams reikia abiejų tėvų.
– Vaikams taip pat reikia tėvų, kurie jų nepalieka trims savaitėms pasakius, kad grįš sekmadienį.
– Jie paliko juos pas močiutę, ne gatvėje.
– Paliko ne gavę mano sutikimą. Paliko, nes žinojo, kad privers mane sutikti.
Nijolė atsiduso ir pasakė fiziškai nepajėgsianti viena rūpintis abiem vaikais. Ji galėtų priimti juos tik po dviejų savaičių, kai atvyks jos sesuo.
Tą vakarą surengiau vaizdo pokalbį su Ieva ir Pauliumi. Pirmą kartą nuo jų išvykimo pamačiau dukros veidą. Ji atrodė išsekusi, akys buvo patinusios. Paulius sėdėjo šalia, nuleidęs žvilgsnį.
Man jų buvo gaila. Tačiau gailestis nepadarė jų poelgio teisingo.
– Turite grįžti iki penktadienio vakaro, – pasakiau. – Aš į Portugaliją išskrisiu šeštadienį, kaip planuota.
– Bilietų keitimas kainuos beveik tūkstantį eurų, – atkirto Paulius. – Ir prarasime pinigus už programą.
– Jūs žinojote mano kelionės datą prieš pirkdami savo bilietus.
Ieva pradėjo verkti.
– Mama, tu nori, kad grįžtume vien tam, jog parodytum, kad negalime tavęs kontroliuoti.
– Ne. Noriu, kad grįžtumėte todėl, kad esate vaikų tėvai.
– O jeigu dėl to mūsų santuoka galutinai žlugs?
Pažvelgiau į Emilį, užmigusį ant sofos su knyga ant krūtinės. Kitame kambaryje Adelė miegojo apsikabinusi pliušinį triušį, kurį galiausiai radau po jos lova.
– Jeigu jūsų santuoką galima išgelbėti tik apgavus mane ir palikus vaikus be paaiškinimo, problema ne mano kelionėje.
Pasakiau, kad pasirūpinsiu vaikais iki penktadienio. Jeigu jie negrįš, kreipsiuosi pagalbos į atsakingas institucijas ir paaiškinsiu situaciją tokią, kokia ji yra. Ne grasindama, ne kerštaudama – todėl, kad negaliu savaime tapti jų globėja trims savaitėms vien dėl to, kad kažkas įdėjo pasus į kuprinę.
Po pokalbio ilgai sėdėjau virtuvėje. Jaučiausi kalta, nors žinojau, kad neturėčiau. Galvojau apie Ievos ašaras, apie vaikus, apie tūkstantį eurų ir apie santuoką, kuri galbūt iš tiesų stovėjo ant paskutinio siūlo.
Bet galvojau ir apie save. Apie metus, kai po vyro mirties gyvenau tik darbu, dukters rūpesčiais ir anūkų tvarkaraščiais. Apie tai, kaip sunkiai vėl išdrįsau kažko laukti dėl savęs.
Penktadienį, likus kelioms minutėms iki septynių vakaro, kieme sustojo automobilis. Iš jo išlipo Ieva ir Paulius.
Emilis pirmas pribėgo prie lango, bet prie durų neskubėjo. Adelė sušuko „mama!“ ir nulėkė į prieškambarį.
Ieva apkabino vaikus, paskui pažvelgė į mane. Jos veide mačiau nuovargį, pyktį ir kažką panašaus į gėdą.
– Tikiuosi, kelionė tau to verta, – pasakė.
– Tikiuosi, vieną dieną suprasi, kad čia buvo ne apie kelionę.
Ji neatsakė.
Kitą rytą išvykau į oro uostą. Nežinojau, ar jų santuoka išliks. Nežinojau ir to, kiek laiko dukra ant manęs pyks.
Žinojau tik viena: jeigu tą kartą būčiau tyliai atšaukusi savo planus, Ieva būtų išmokusi, kad mano „ne“ galioja tik tol, kol ji nesukuria situacijos, kurioje nebeturiu pasirinkimo.
Vaikai dėl tėvų sprendimo nebuvo kalti. Bet tai nereiškė, kad jų tėvai gali atsakomybę paversti mano pareiga be mano sutikimo.
Ką darytumėte Daivos vietoje – atšauktumėte ilgai lauktą kelionę ir pasirūpintumėte anūkais, nes jie dėl tėvų melo nekalti, ar pareikalautumėte, kad dukra su vyru nedelsdami grįžtų, net jeigu tai brangiai kainuotų ir galėtų galutinai sugriauti jų santuoką?
