Su Jolanta draugaujame nuo pirmo kurso. Per daugiau nei trisdešimt metų buvo visko: bendras nuomojamas kambarys, pirmieji darbai, vestuvės, tėvų ligos, laidotuvės ir tie ilgi vakarai, kai skambini žmogui ne todėl, kad turi ką svarbaus pasakyti, o todėl, kad nenori viena gerti arbatos.
Maniau, jog pažįstu ją geriau nei bet kas kitas.
Todėl, kai vieną ketvirtadienio vakarą ji paskambino ir paprašė pameluoti jos vyrui, pirmiausia pagalvojau, kad ne taip supratau.
– Jeigu Saulius savaitgalį skambintų, pasakyk, kad esame tavo sodyboje, – tyliai tarė ji. – Tik mudvi.
– Bet mes nevažiuojame į sodybą.
– Žinau. Man tiesiog reikia, kad jis taip manytų.
Kurį laiką abi tylėjome. Girdėjau, kaip kitame ryšio gale ji kažką dėlioja į stalčių ir uždaro. Jolanta visada imdavo tvarkyti daiktus, kai jaudindavosi.
– Kur tu iš tikrųjų važiuoji?
– Negaliu dabar pasakyti. Tai susiję su mūsų vestuvių metinėmis. Ruošiu Sauliui staigmeną.
– Kokią staigmeną reikia slėpti meluojant, kad esi su manimi?
Ji atsiduso.
– Rasa, prašau. Tik šį vieną kartą. Sekmadienį grįšiu ir viską tau paaiškinsiu.
Iš karto pasakiau, kad nenoriu į tai veltis. Saulių pažinojau beveik tiek pat metų, kiek ir ją. Jis nebuvo man artimas draugas, tačiau daug kartų sėdėjome prie vieno stalo, šventėme gimtadienius ir Naujuosius metus. Negalėjau įsivaizduoti žiūrinti jam į akis po sąmoningo melo.
Jolanta patikino, kad greičiausiai jis net neskambins. Ji jau pasakiusi, kad sodyboje prastai veikia ryšys, o telefoną laikys išjungtą. Jai reikėjo tik atsarginio paaiškinimo, jeigu kas nors nutiktų.
– Aš nedarau nieko blogo, – pakartojo ji. – Tiesiog dar negaliu apie tai kalbėti.
Šie žodžiai ir nulėmė mano sprendimą. Nežinau, kodėl jais patikėjau. Gal todėl, kad per trisdešimt metų Jolanta niekada nebuvo prašiusi manęs jos pridengti. Gal todėl, kad jos balse girdėjau ne jaudulį dėl slapto romano, o baimę.
Galiausiai pasakiau, kad jeigu Saulius paskambins, nesileisiu į smulkmenas. Tik patvirtinsiu, jog ji saugi.
Penktadienio rytą Jolanta išvažiavo. Parašė man trumpą žinutę, kad viskas gerai, ir paprašė savaitgalį jai neskambinti. Aš likau namuose. Mano sodyba nuo rudens stovėjo užrakinta, joje net buvo užsuktas vanduo.
Visą dieną jaučiausi nejaukiai. Bandžiau save įtikinti, kad draugė tikrai ruošia staigmeną. Gal susitinka su seniai matytu Saulio broliu. Gal tvarko kokius nors dokumentus. Gal nori nupirkti kelionę, apie kurią vyras seniai svajojo.
Tačiau nė vienam iš šių dalykų nereikėjo mano alibi.
Penktadienį, kelios minutės po šešių, suskambo telefonas. Ekrane pamačiau Sauliaus vardą.
– Labas, Rasa. Nenoriu trukdyti. Ar jūs jau sodyboje?
Pažvelgiau pro virtuvės langą. Mano automobilis stovėjo kieme, o ant stalo garavo ką tik įsipilta arbata.
– Taip, jau atvykome, – pamelavau. – Jolanta nuėjo nusiprausti.
– Gerai. Ji neatsiliepia, todėl pradėjau nerimauti. Pasakyk, kad paskambintų.
Jo balsas buvo ramus. Ne įtarus ir ne piktas. Tik nuoširdžiai susirūpinęs.
Vos padėjusi telefoną parašiau Jolantai:
„Aš pamelavau. Dabar paaiškink, kur iš tikrųjų esi.“
Atsakymas atėjo po beveik valandos.
„Ačiū. Viskas gerai. Rytoj papasakosiu.“
Kitą rytą paaiškinti ji nespėjo. Pirmiausia pamačiau nuotrauką, kurią socialiniuose tinkluose paskelbė visiškai nepažįstama moteris.
Joje Jolanta sėdėjo kavinėje šalia maždaug trisdešimties metų moters. Tarp jų stovėjo gal penkerių metų mergaitė, viena ranka apsikabinusi jaunąją moterį, o kita laikanti Jolantos delną.
Po nuotrauka buvo parašyta:
„Diena, kurios laukiau visą gyvenimą.“
Mergaitė šypsojosi taip, kaip jaunystėje šypsodavosi Jolanta. Ta pati duobutė kairiajame skruoste, tos pačios kiek primerktos akys.
Kelias minutes žiūrėjau į nuotrauką, bandydama suprasti, ką matau. Pirmoji mintis buvo, kad tai Jolantos giminaitė, apie kurią niekada negirdėjau. Antroji – kad nuotrauka sena arba paskelbta ne tą dieną.
Tačiau ant stalo stovėjo tos kavinės savaitgalio pasiūlymo kortelė, o už lango matėsi tą rytą iškritęs lietus. Nuotrauka buvo padaryta vos prieš kelias valandas.
Paskambinau Jolantai. Ji atmetė pirmą skambutį, antrą ir trečią. Ketvirtą kartą atsiliepė.
– Kas ta moteris?
Kitame ryšio gale stojo tyla.
– Iš kur tu žinai?
Pasakiau apie nuotrauką. Jolanta keletą kartų giliai įkvėpė, paskui paprašė niekam jos nesiųsti ir ypač nieko nesakyti Sauliui.
– Jos vardas Aistė, – galiausiai ištarė. – Ji mano dukra.
Pamaniau, kad draugė pasirinko netinkamą žodį. Gal krikšto dukra. Gal jauna moteris, kurią ji globojo. Jolanta ir Saulius vaikų neturėjo. Aš buvau šalia, kai jie daug metų bandė jų susilaukti, kai lankėsi vaisingumo klinikose ir kai po paskutinės nesėkmingos procedūros Jolanta užsidarė namuose beveik mėnesiui.
– Mano biologinė dukra, – patikslino ji. – Pagimdžiau ją būdama devyniolikos.
Sėdėjau savo virtuvėje ir jaučiau, kaip viena po kitos iš vietos pajuda istorijos, kurias laikiau tiesa.
Jolanta pasakojo, kad apie jos nėštumą žinojo tik tėvai ir tuometis vaikinas. Tėvai nusprendė, kad vaikas sugadins jai gyvenimą. Ji buvo ką tik baigusi mokyklą, neturėjo darbo ir visiškai nuo jų priklausė. Jai kartojo, kad mergaitė pateks į gerą šeimą, o ji galės mokytis ir viską pradėti iš naujo.
Gimusią dukrą Jolanta pavadino Aiste. Po kelių dienų pasirašė dokumentus ir daugiau jos nebematė.
– Ar tu norėjai ją atiduoti? – paklausiau.
– Tada net nežinojau, ko noriu. Buvau išsigandusi. Mama sakė, kad vieną dieną jai padėkosiu. Nepadėkojau.
Po metų mes susipažinome universitete. Dar po dvejų Jolanta sutiko Saulių. Iš pradžių apie Aistę nepasakojo, nes santykiai neatrodė rimti. Vėliau, kai jis pasipiršo, tylėti jau buvo sunkiau, bet ir prisipažinti darėsi vis baisiau.
– Maniau, pasakysiu po vestuvių. Paskui bandėme susilaukti vaikų. Kaip būčiau galėjusi tada pasakyti, kad vieną jau pagimdžiau ir atidaviau?
– Būtent tada turėjai pasakyti.
– Žinau. Bet kiekvienais metais atrodė, kad jau per vėlu.
Jos skausmas dėl nevaisingumo, pasak Jolantos, nebuvo melas. Ji nežinojo, kur Aistė gyvena, neturėjo teisės jos ieškoti ir daug metų nežinojo, ar dukra apskritai žino esanti įvaikinta. Tačiau klausydamasi negalėjau nustoti galvoti apie Saulių. Jis ne kartą man buvo sakęs, kad sunkiausia matyti žmoną kenčiančią dėl to, kad ji niekada netapo mama.
Bet Jolanta jau buvo mama.
Aistė pati ją surado prieš keturis mėnesius. Ji augo mylinčioje šeimoje, gerai sutaria su įtėviais ir nenori iš biologinės motinos nei pinigų, nei viešo pripažinimo. Norėjo tik sužinoti, į ką yra panaši, išgirsti šeimos sveikatos istoriją ir susipažinti.
Mažoji mergaitė nuotraukoje buvo Aistės penkerių metų dukra Ugnė. Jolantos anūkė.
– Vadinasi, šiandien susitikote pirmą kartą? – paklausiau.
Jolanta vėl nutilo.
Pirmasis jų susitikimas įvyko prieš tris mėnesius. Vėliau jos matėsi dar keturis kartus. Kartą Jolanta Sauliui sakė važiuojanti su manimi pirkti drabužių, kitą – kad lydės mane į medicininę apžiūrą. Buvo ir vakaras, kai esą susitikome su senomis kurso draugėmis.
Apie nė vieną iš tų melų nežinojau.
– Tu naudojai mano vardą net neatsiklaususi.
– Nes žinojau, kad Saulius neklausinės. Jis tavimi pasitiki.
Šie žodžiai skaudėjo labiau, nei tikėjausi. Tai, ką ji pasakė kaip paaiškinimą, iš tiesų buvo prisipažinimas. Ji naudojosi ne tik mūsų draugyste, bet ir Sauliaus pasitikėjimu manimi.
Paklausiau, kodėl neprisipažįsta dabar. Aistė ją surado, abi nori bendrauti, Jolanta jau matė anūkę. Nebebuvo jokios galimybės apsimesti, kad tai tik sena istorija.
– Aistė dar nepasiruošusi, kad apie ją žinotų visi, – atsakė draugė. – Jos tėvai žino apie mūsų susitikimus, bet ji nori viską daryti lėtai. O jeigu Saulius pareikalaus, kad nutraukčiau ryšį? Aš jau kartą jos netekau. Antrą kartą neatiduosiu.
– Tu nelauki tinkamo momento, – pasakiau. – Tu lauki momento, kai tiesos nebebus galima atšaukti.
Jolanta supyko. Ji priminė, kad ši paslaptis nėra vien jos. Kad Aistė turi teisę pati nuspręsti, kas ir kada apie ją sužinos. Kad atskleisdama tiesą Sauliui galėčiau sugriauti ne tik santuoką, bet ir trapų motinos bei dukters ryšį.
Sutikau, kad neturiu teisės pasakoti Aistės istorijos. Tačiau pasakiau ir tai, kad daugiau nemeluosiu.
– Man reikia tik iki rytojaus, – paprašė Jolanta. – Grįšiu ir pati viską pasakysiu.
Nežinojau, ar ja tikėti. Per vieną pokalbį paaiškėjo, kad „dar viena diena“ tęsiasi ne vieną savaitgalį ir net ne tris mėnesius, o beveik trisdešimt metų.
Sekmadienį prieš pietus nuvažiavau į sodybą. Po stipraus lietaus norėjau patikrinti stogą ir išvėdinti namą. Kieme praleidau gal valandą, kai prie vartų sustojo pažįstamas automobilis.
Iš jo išlipo Saulius.
Jis apsidairė po tuščią kiemą, pažvelgė į užrakintą namą ir tada į mane. Jo veide nebuvo pykčio. Tik nuovargis.
– Kur Jolanta?
Pasakiau nežinanti, kur ji yra šią minutę.
– Vakar skambinau jai vakare. Atsiliepė kažkoks vaikas, – tarė jis. – Jolanta greitai atėmė telefoną ir pasakė, kad tai kaimynų mergaitė. Bet jūs artimiausių kaimynų neturite už kelių šimtų metrų.
Jis pažvelgė į sodybą.
– Kiek laiko jūs abi man meluojate?
Tą akimirką galėjau pakartoti Jolantos paruoštą versiją. Galėjau pasakyti, kad ji trumpam išvažiavo į parduotuvę arba pasivaikščioti. Dar viena diena, dar vienas melas – ir visa atsakomybė liktų draugei.
Tačiau supratau, kad kiekvienas naujas sakinys jau būtų ir mano pasirinkimas.
– Jolantos čia nėra, – pasakiau. – Kur ji ir kodėl tau melavo, turi paaiškinti pati. Aš negaliu papasakoti jos paslapties, bet daugiau tavęs apgaudinėti neketinu.
Saulius ilgai į mane žiūrėjo.
– Ar ji turi kitą vyrą?
– Kiek žinau, ne.
– Ar jai kas nors nutiko?
– Ne. Ji saugi.
Tai buvo viskas, ką galėjau pasakyti neišduodama Aistės. Jis linktelėjo, tačiau nuo to neatrodė nė kiek ramesnis.
Paskambinau Jolantai ir pasakiau, kad Saulius yra prie sodybos ir jau žino, jog ji melavo. Ji iš pradžių tylėjo, paskui paklausė, kodėl negalėjau jai suteikti dar kelių valandų.
– Nes tų kelių valandų tu prašai jau tris mėnesius, – atsakiau.
– Tu mano geriausia draugė. Turėjai mane apsaugoti.
– Aš tave apsaugojau vakar. Šiandien turėjau nustoti pati meluoti.
Ji padėjo ragelį.
Saulius atsisėdo ant laiptelių prie sodybos durų. Aš pasiūliau kavos, bet jis atsisakė. Laukėme beveik dvi valandas, beveik nesikalbėdami.
Galiausiai keliuko gale pasirodė Jolantos automobilis. Ji važiavo viena. Sustabdžiusi prie vartų kurį laiką neišlipo. Saulius atsistojo, bet prie jos nėjo.
Žiūrėjau į du žmones, kuriuos pažinojau didžiąją savo gyvenimo dalį, ir pirmą kartą nežinojau, ar po kelių minučių jų santuoka vis dar egzistuos.
Nežinojau ir to, ar Jolanta pasakys visą tiesą, ar sukurs dar vieną jos versiją.
Tik žinojau, kad šį kartą jos melas nebebus paremtas mano vardu.
Ką darytumėte Rasos vietoje – saugotumėte geriausios draugės paslaptį, nes tai ir prieš daugelį metų įvaikintos dukters istorija, ar atsisakytumėte toliau meluoti jos vyrui, net žinodami, kad tiesa gali sugriauti jų santuoką?
