Paskutinį pavedimą nepažįstamai moteriai mama atliko likus trims dienoms iki mirties.
Šimtas penkiasdešimt eurų. Mokėjimo paskirtyje buvo parašyta tik: „Už birželį.“
Iš pradžių pagalvojau, kad tai koks nors mokestis, apie kurį tėtis pamiršo. Gal už sodo priežiūrą, gal už pagalbą namuose. Tačiau gavėjos vardas man nieko nesakė – Rūta Vaitkienė.
– Tėti, kas yra Rūta Vaitkienė? – paklausiau.
Jis pakėlė akis nuo stalo. Prieš jį gulėjo mamos dokumentai, vaistų receptai ir keli neatplėšti laiškai. Nuo laidotuvių buvo praėjusios dvi savaitės, bet tėtis vis dar kiekvieną rytą padėdavo ant stalo du puodelius. Antrąjį pastebėdavo tik įpylęs kavos.
– Turėčiau pažinoti?
– Mama jai pervedė pinigų.
– Kiek?
– Šimtą penkiasdešimt eurų.
Tėtis susiraukė.
– Gal už ką nors atsiskaitė.
Taip būčiau pagalvojusi ir aš, jeigu nebūčiau atsidariusi ankstesnių išrašų. Tokį pat pavedimą radau gegužę, balandį ir kovą. Tada patikrinau praėjusius metus. Kiekvieno mėnesio pradžioje – tie patys 150 eurų tai pačiai moteriai. Keitėsi tik mokėjimo paskirtis.
„Už sausį.“
„Už vasarį.“
„Už kovą.“
Seniausias pavedimas buvo atliktas beveik prieš septynerius metus.
Tėtis atsisėdo šalia manęs ir ilgai žiūrėjo į kompiuterio ekraną.
– Čia turbūt klaida.
– Kas mėnesį septynerius metus?
Jis nieko neatsakė.
Mama su tėčiu turėjo bendrą sąskaitą mokesčiams ir atskiras asmenines sąskaitas. Taip jie gyveno nuo tada, kai mama išėjo į pensiją. Tėtis žinojo, kokią pensiją ji gauna, tačiau niekada netikrino, kur ji išleidžia kiekvieną eurą. Dabar dėl to jautėsi ne apgautas, o sutrikęs.
– Gal ją kas nors spaudė, – pasakė jis. – Vyresnius žmones visaip apgauna.
– Pirmą pavedimą ji atliko būdama šešiasdešimt dvejų. Ir kiekvieną kartą pati įrašė kitą mėnesį.
– Tada gal turėjo skolą.
Ši mintis atrodė realesnė. Tačiau per septynerius metus mama jau buvo pervedusi daugiau kaip dvylika tūkstančių eurų. Kokia skola mokama vienodomis įmokomis be jokios sutarties, palūkanų ar bent aiškesnės paskirties?
Tėtis paprašė nieko nedaryti, kol neperžiūrėsime visų mamos dokumentų. Vis dėlto vakare, grįžusi namo, banko išraše surastą vardą įrašiau į paiešką.
Radau kelias bendravardes. Viena Rūta Vaitkienė gyveno vos už keturiasdešimties kilometrų ir dirbo siuvėja nedidelėje taisykloje. Įmonės puslapyje buvo nurodytas telefono numeris.
Tris kartus jį surinkau ir tris kartus ištryniau. Ketvirtą kartą paspaudžiau skambinti.
– Klausau, – atsiliepė moteris.
– Laba diena. Ar kalbu su Rūta Vaitkiene?
– Taip.
– Mano vardas Gabija. Aš esu Onos dukra.
Kitame laido gale stojo tyla.
– Kas nors atsitiko? – galiausiai paklausė ji.
Pasakiau, kad mama mirė.
Rūta tyliai aiktelėjo. Kelias akimirkas girdėjau tik jos kvėpavimą, paskui kažkur už jos užsidarė durys.
– Nežinojau, – pasakė ji. – Mes paprastai daug nekalbėdavome. Ji tiesiog parašydavo, kad pavedė.
– Už ką mama jums mokėjo?
– Ne man.
– Bet sąskaita jūsų.
– Sąskaita mano, tačiau pinigai buvo skirti Ugnei.
Ugnės vardą girdėjau pirmą kartą. Paklausiau, kas ji.
– Mano sesers Laimos dukra.
– O kas buvo Laima?
Rūta vėl nutilo.
– Žmogus, be kurio jūsų šeima kadaise būtų likusi be namų, – atsakė ji. – Tavo mama mūsų nešelpė, Gabija. Ji grąžino tai, ką jautėsi skolinga.
Kitą dieną nuvažiavau pas Rūtą.
Ji gyveno nedideliame name miestelio pakraštyje. Ant virtuvės stalo jau laukė arbata, nors telefonu nebuvome susitarusios, kiek laiko kalbėsimės. Rūta atrodė maždaug mamos amžiaus, tik judėjo greičiau ir kalbėdama vis taisė ant stalo padėtų servetėlių kraštus.
Ji parodė Laimos nuotrauką. Joje dvi jaunos moterys sėdėjo prie ežero, abi susivėlusiais nuo vėjo plaukais. Viena buvo mano mama. Jai galėjo būti dvidešimt penkeri.
– Jos susipažino bendrabutyje, – pasakojo Rūta. – Po studijų kurį laiką dirbo vienoje įmonėje. Paskui gyvenimas išskyrė, bet jos vis tiek susiskambindavo.
Kai man buvo ketveri, tėtis neteko darbo. Apie tą laiką žinojau tik tiek, kad kurį laiką gyvenome mažame nuomojamame bute ir mama beveik niekur manęs nepalikdavo. Nežinojau, kad po sunkios ligos negalėjau lankyti darželio, o mama dėl manęs atsisakė darbo. Nežinojau ir to, kad tėvai tris mėnesius vėlavo mokėti nuomą.
Šeimininkas buvo perspėjęs, kad turėsime išsikraustyti.
Laima tuomet kas mėnesį atveždavo mamai pinigų. Ne skolindavo oficialiai ir neprašydavo pasirašyti. Tiesiog įdėdavo voką į virtuvės stalčių ir liepdavo pirmiausia sumokėti už butą bei mano vaistus.
– Kiek laiko ji taip padėjo? – paklausiau.
– Maždaug pusę metų. Kol tavo tėtis vėl pradėjo dirbti.
Vėliau mama norėjo viską grąžinti, bet Laima pinigų neėmė.
„Jei kada nors pagalbos reikės mano vaikui, tada ir atsilyginsi“, – pasakė ji.
Tuo metu Laima dar neturėjo vaikų. Galbūt todėl pažadas abiem skambėjo lengvas ir tolimas.
Po daugiau nei dvidešimties metų Laimai buvo diagnozuota sunki liga. Jos dukrai Ugnei buvo dvylika. Mergaitės tėtis jau seniai gyveno kitur ir bendravo retai, todėl Laima paprašė sesers, kad ši po jos mirties Ugnę augintų. Tada paskambino ir mamai.
– Ji neprašė išlaikyti Ugnės, – patikslino Rūta. – Tik padėti, jei man vienai bus sunku. Tavo mama pati pasiūlė 150 eurų per mėnesį. Sakė mokėsianti tol, kol Ugnė baigs mokslus ir galės pati save išlaikyti.
– Kodėl ji niekam apie tai nepasakė?
– Maniau, kad jūsų šeima žino.
Papurčiau galvą.
Rūta atsiduso.
– Ona buvo iš tų žmonių, kurie gerus darbus moka slėpti taip pat gerai kaip savo bėdas.
Šis sakinys nuskambėjo gražiai, tačiau man nebuvo vien gražu. Mama kas mėnesį atiduodavo beveik dešimtadalį pensijos, o tėtis apie tai nieko nežinojo. Jie ginčydavosi dėl šildymo sąskaitų, atidėliojo vonios remontą ir taupė naujam šaldytuvui. Mama turėjo teisę išleisti savo pinigus, bet ar turėjo teisę septynerius metus slėpti tokį įsipareigojimą nuo žmogaus, su kuriuo gyveno?
Paklausiau, kur dabar Ugnė.
– Studijuoja slaugą. Pirmas kursas. Gyvena bendrabutyje, savaitgaliais dirba kavinėje.
– Ji žino, iš kur gaunami pinigai?
– Žinojo, kad padeda mamos draugė. Bet visos istorijos turbūt ne. Aš jai ir nesakiau, kad tai skola. Laima niekada nelaikė to skola.
Rūta atsistojo ir iš spintelės išėmė skaidrų dokumentų dėklą. Jame buvo keli mamos laiškai ir ranka užrašytas lapelis.
„Kol Ugnė baigs studijas“, – perskaičiau. Po šiais žodžiais buvo mamos parašas ir data.
Tai nebuvo teisinė sutartis. Tik dviejų draugių susitarimas, kurio viena iš jų jau nebegalėjo įvykdyti.
– Kiek jai liko mokytis?
– Dvidešimt šeši mėnesiai, jeigu viskas gerai.
Mintyse paskaičiavau. Dar 3 900 eurų.
– Aš neprašau tavęs mokėti, – greitai pridūrė Rūta. – Tavo mama mirė. Jos pažadas nebuvo tavo pažadas. Ugnė išgyvens ir be šių pinigų. Aš tik nenorėjau, kad pagalvotumėte, jog apgaudinėjau Oną.
Grįžusi pas tėtį papasakojau viską, išskyrus tai, kad Rūta parodė mamos pasirašytą lapelį. Jis ilgai tylėjo.
– Laimą prisimenu, – galiausiai pasakė. – Nežinojau, kiek ji mums tada padėjo. Tavo mama sakė, kad pinigus paskolino darbovietė.
– Ar žinojai, kad mama vėliau padeda jos dukrai?
– Ne.
Jo balse nebuvo pykčio. Tik nuovargis.
– Ji turėjo man pasakyti, – pridūrė. – Ne todėl, kad būčiau uždraudęs. Todėl, kad dabar nežinau, kiek dar jos gyvenimo dalykų sužinosiu iš svetimų žmonių.
Paklausiau, ką, jo manymu, turėtume daryti su mokėjimais.
– Nieko neprivalome, – atsakė jis. – Mes padėkosime Rūtai ir Ugnei, bet pažadą davė mama. Be to, pati matai, kiek kainuos sutvarkyti butą.
Jis buvo teisus. Vonios remontas, kurį tėvai atidėliojo trejus metus, kainuotų daugiau nei turimos santaupos. Po mamos mirties tėčiui taip pat liko tik viena pensija. Tie 150 eurų jam nebuvo maža suma.
Tačiau visą vakarą galvojau apie kitą nuomojamą butą prieš daugelį metų. Apie mamą, neturinčią pinigų mano vaistams. Apie Laimą, paliekančią vokus virtuvės stalčiuje ir neprašančią jokių garantijų. Jei ji tada būtų nusprendusi, kad svetimos šeimos problemos nėra jos atsakomybė, galbūt mano vaikystė būtų susiklosčiusi visai kitaip.
Po kelių dienų banko programėlėje sukūriau naują pavedimą. Įrašiau Rūtos sąskaitos numerį, 150 eurų sumą ir mokėjimo paskirtį: „Už liepą.“
Pirštas sustojo virš mygtuko „Patvirtinti“.
Iki Ugnės studijų pabaigos buvo likę dvidešimt šeši mėnesiai. Mama jai buvo pažadėjusi padėti. Aš – ne.
Bet mama nebūtų galėjusi tesėti savo pažado Laimai, jei Laima kadaise nebūtų padėjusi mums.
Ką darytumėte mano vietoje – tęstumėte mamos pradėtus mokėjimus iki Ugnės studijų pabaigos ar manytumėte, kad kartu su mama baigėsi ir jos asmeninis pažadas?
