Mada

Vyrai – į medžioklę, moterys – į second hand’ą!

Second hand’as, labdarynas, padėvalkė, kuistukas – nesvarbu, kaip vadinsime dėvėtų rūbų parduotuves, svarbiausia, jog čia rastume stilingų, madingų, kokybiškų rūbų už gerokai mažesnę kainą nei prekybos centruose. Kodėl verta lankytis šiose parduotuvėse ir kaip jose atrasti savo svajonių drabužį?

Nieko keisto, jog didžiąją second hand’ų lankytojų dalį sudaro moterys: mes išsaugojome savo pirmtakių – gėrybių rinkėjų – kruopštumą, sugebėjimą ir poreikį ieškoti. Tuo tarpu vyrai – medžiotojai, kurie ateina, pasiima grobį, ir išeina. Moterims pats ieškojimo procesas teikia malonumą.

Kodėl verta užsukti į dėvėtų rūbų parduotuvę?

  • Prikeldami rūbus antram gyvenimui, kovojame prieš besaikį vartojiškumą;
  • Galime aptikti žinomų prekinių ženklų ar garsių dizainerių rūbų už juokingą (jei labai pasiseks) arba gerokai mažesnę kainą nei įprastoje parduotuvėje;
  • Galime rasti rūbų, kurių kokybė yra geresnė nei analogiškų prekinių ženklų parduotuvėse. Ne paslaptis, jog Lietuva nebyliu susitarimu priskiriama prie trečiųjų pasaulio šalių, kurios vartotojams gamintojai pateikia žemesnės kokybės prekes (ne tik drabužius, bet maisto produktus, kvepalus, kosmetiką ir kita) nei, pavyzdžiui skandinavams ar vakarų europiečiams. Rūbai į second hand’us atkeliauja iš įvairių šalių, tad galime džiaugtis aukštesne pastarųjų kokybe.

Kur slypį rūbų paieškos second hand’uose „menas“?

  • Auksinė taisyklė – neišduoti savo „taškų“. Bene kiekvienoje diskusijoje šia tema atsiranda naivuolių (o gal gudruolių), prašančių pasidalinti kontaktais dėvėtų rūbų parduotuvių, kuriose galima rasti geriausių prekių. Dalintis – dorybė, tačiau išdavusios savo mėgiamas vietas, rizikuojame…šias prarasti: padidės pirkėjų skaičius ir geri rūbai bus išgraibstyti arba pardavėja, sureagavusi į išaugusių paklausą, kilstelės kainą.
  • Apsišarvuokime kantrybe: padaryti išvadas, jog dėvėtų rūbų parduotuvė neverta dėmesio, galima ten apsilankius bent kelis kartus ir kruopščiai apžiūrėjus asortimentą.
  • Lankykimės ne tik „vardinėse“ dėvėtų rūbų parduotuvėse, bet ir „anoniminėse“. Tikėtina, jog mažesnėse, ypač nedideliuose miesteliuose įsikūrusiose, galima rasti geriausių drabužių. Čia dirbančios moterys dažnai neturi įsivaizdavimo, kas yra tie nike’ai ar chanel’iai (tad ir rūbą įvertina neįtikėtinai maža kaina), o ir konkurenčių, besikėsinančių iš po nosies „nušvilpti“ rūbus, nėra daug.
  • Atsiradus galimybei, užsukime į turgų (ypač nedidelių miestelių). Pastaruosiuose parduodami dėvėti rūbai neretai gerokai pigesni nei parduotuvėse, taip pat čia galima derėtis (ypač pamačius defektą). Tapus nuolatine konkretaus turgaus „taško“ kliente, tikėtina, jog padavėjas ne tik atidės geriausias prekes, bet ir pasiūlys palankesnę kainą.
  • Jei maloniai nustebino žema dėvėtų rūbų kainą, niekada to neparodykime pardavėjui – rizikuojame šį paskatinti didinti kainas!
  • Esame pripratusios, jog dėvėtų rūbų parduotuvių asortimento pateikimas mažai kuo skiriasi nuo įprastų – prekės sukabintos, išrūšiuotos pagal spalvas, sezoną, rūšį, atskirti didesnio dydžio rūbai. Pamačius ant prekystalio netvarkingai suverstą rūbų kalną, neskubėkime išeiti – galbūt būtent ten slepiasi svajonių drabužis?
  • Akį patraukė audinio spalva, kokybė ar modelis? Būtina pasimatuoti: ant pakabos rūbas gali atrodyti kaip skuduras, tuo tarpu ant kūno – kaip nulietas.
  • Pirkdami rūbą su defektais (sugedęs užtrauktukas, prairusi medžiaga, dėmė ir panašiai), objektyviai įvertinkime, kiek kainuos pastarojo pašalinimas ir ar rasime tam laiko.
  • Nepirkime vien dėl to, jog pigu ar prekinis ženklas prabangus: įvertinkime, kaip rūbas atrodo ant mūsų ir pagalvokime, ar turėsime su kuo pastarąjį derinti.