Su Arūnu buvome susituokę aštuoniolika metų. Per tiek laiko, maniau, išmoksti atpažinti ne tik žmogaus žingsnius koridoriuje, bet ir jo tylą.
Žinai, kada jis pavargęs, kada susierzinęs, o kada tiesiog nori pabūti vienas. Bent jau aš tikėjau, kad žinau.
Pastaruosius kelis mėnesius Arūnas buvo pasikeitęs. Ne tiek, kad iš karto įtartum ką nors bloga. Jis neslėpė telefono, nevėlavo iki išnaktų, nepradėjo staiga labiau rūpintis savo išvaizda. Tiesiog tapo išsiblaškęs.
Kartais vakarieniaudamas sustodavo su šakute rankoje, tarsi būtų pamiršęs, kur yra. Savaitgaliais vis dažniau atsirasdavo reikalų: tai reikėdavo susitikti su buvusiu kolega, tai padėti senam pažįstamam, tai nuvežti dokumentus į kitą miesto galą.
– Kas tas tavo buvęs kolega? – kartą paklausiau.
– Valdas. Tu jo nepažįsti, – atsakė Arūnas ir iš karto pakeitė temą.
Nesiginčijau. Turėjome suaugusią dukrą, paskolą, darbus ir įprastą gyvenimą, kuriame ne kiekvienas išėjimas turi būti paaiškintas iki smulkmenų.
Tą šeštadienį Arūnas išvažiavo padėti broliui sutaisyti šiltnamio durų. Aš turėjau važiuoti į parduotuvę, todėl pasiėmiau jo automobilį – maniškis buvo servise.
Ant galinės sėdynės gulėjo keli tušti vandens buteliukai, saldainių popierėliai ir sportinis megztinis. Nusprendžiau viską sutvarkyti. Kai palinkau paimti po keleivio sėdyne įstrigusios servetėlės, pirštais užčiuopiau popierių.
Tai buvo baltas, kiek sulankstytas vokas.
Ant jo mėlynu rašikliu buvo užrašyta:
„Arūnui. Perskaityk, kai būsi vienas.“
Kelias sekundes laikiau voką ant kelių ir įtikinėjau save, kad neturiu teisės jo atplėšti. Gal tai darbo dokumentai. Gal asmeniškas draugo laiškas. Gal kažkas, ko žmona neprivalo skaityti.
Tačiau vokas jau buvo atplėštas.
Iš jo išslydo sena nuotrauka. Joje – jaunas Arūnas ir nepažįstama tamsiaplaukė moteris. Abu stovėjo prie jūros. Arūnas buvo apkabinęs ją per pečius, o ji tiesė į fotoaparatą kairę ranką. Ant bevardžio piršto blizgėjo žiedas.
Arūnas nuotraukoje atrodė gal dvidešimt penkerių. Laimingas taip atvirai, kaip seniai nebuvau jo mačiusi.
Kitoje nuotraukos pusėje buvo užrašyta: „Nida, 1992-ieji. Mūsų pažado diena.“
Voke radau ir trumpą laišką.
Ačiū, kad ir vėl atvažiavai. Kitą kartą pasakyk Vilmai tiesą. Nenoriu, kad paskutiniai mano gyvenimo mėnesiai taptų jūsų santuokos paslaptimi.
Daiva
Perskaičiau tris kartus.
Ji žinojo mano vardą.
Ji žinojo, kad Arūnas vedęs.
Ir žodžiai „kad ir vėl atvažiavai“ reiškė, jog tai nebuvo vienas atsitiktinis susitikimas.
Tą vakarą Arūnas turėjo grįžti iš „susitikimo su buvusiu kolega“.
Voką padėjau ant virtuvės stalo. Šalia pastačiau nuotrauką, kad grįžęs Arūnas iš karto ją pamatytų.
Paskui beveik dvi valandas vaikščiojau po namus nežinodama, ką daryti. Bandžiau prisiminti, ar jis kada nors buvo minėjęs Daivą.
Apie gyvenimą iki mūsų pažinties Arūnas kalbėdavo nedaug. Žinojau, kad jaunystėje buvo rimtai draugavęs su mergina, kuri vėliau išvažiavo į Vokietiją. Kartą, dar mūsų santuokos pradžioje, jo mama buvo užsiminusi, kad po tų skyrybų Arūnas metus vaikščiojo „kaip nesavas“. Bet nei vardo, nei sužadėtuvių žiedo niekas nebuvo minėjęs.
Duris jis atrakino prieš septynias.
– Kodėl tamsoje sėdi? – paklausė įėjęs į virtuvę.
Tada pamatė voką.
Jo veidas pasikeitė. Ne išsigando – tiesiog sustingo, lyg būtų ilgai laukęs šios akimirkos ir vis tiek jai nepasiruošęs.
– Kur radai?
– Po keleivio sėdyne.
Arūnas atsisėdo priešais mane. Nei puolė teisintis, nei klausė, kodėl perskaičiau.
– Kas yra Daiva?
– Moteris, su kuria draugavau prieš tau ir man susipažįstant.
– Jūs buvote susižadėję?
Jis linktelėjo.
– Kodėl apie tai niekada nepasakojai?
– Nes maniau, kad tai seniai baigta.
– Bet nebuvo baigta. Tu pas ją važiuoji.
– Vilma, tai ne tai, ką tu galvoji.
Nusijuokiau, nors juokinga nebuvo.
– Kai vyras kelis mėnesius slapta susitikinėja su buvusia sužadėtine, ką jo žmona turėtų galvoti?
Arūnas ilgai žiūrėjo į savo rankas.
Daiva į Lietuvą grįžo prieš pusmetį. Beveik trisdešimt metų gyveno Hamburge, ten ištekėjo, užaugino sūnų, vėliau išsiskyrė. Prieš metus jai diagnozavo kasos vėžį. Gydymas nepadėjo taip, kaip tikėtasi, todėl ji nusprendė likusį laiką praleisti gimtajame mieste, šalia sesers.
Arūno telefono numerį ji gavo iš bendro jaunystės draugo.
– Pirmą kartą paskambino sausį, – pasakojo jis. – Sakė turinti mano laiškus ir kelias nuotraukas. Norėjo atiduoti, kad sūnus po jos mirties nerastų ir nesuprastų klaidingai.
– Ir tu nuvažiavai jų pasiimti?
– Taip.
– Kiek kartų?
Jis neatsakė iš karto.
– Kiek kartų, Arūnai?
– Šešis.
Tas skaičius skaudėjo labiau, nei būčiau tikėjusis. Vienas susitikimas galėjo būti smalsumas. Antras – neužbaigtas pokalbis. Šeši jau buvo atskiras gyvenimas, apie kurį aš nieko nežinojau.
– Tu man melavai šešis kartus?
– Ne kiekvieną kartą…
– Nesvarbu, kokius žodžius vartojai. Tu sąmoningai padarei taip, kad nežinočiau, kur esi.
Arūnas nesiginčijo.
Jis pasakojo, kad per pirmą susitikimą Daiva grąžino senus laiškus. Per antrą paprašė padėti nuvažiuoti į ligoninę, nes sesuo tą dieną negalėjo. Vėliau jie gėrė kavą, kalbėjosi apie bendrus pažįstamus, apie jos ligą ir apie tai, kodėl prieš tiek metų viskas baigėsi.
– Ji dingo likus trims mėnesiams iki vestuvių, – tyliai pasakė Arūnas. – Išvažiavo ir paliko man laišką. Jame parašė, kad nenori tokio gyvenimo. Visus tuos metus maniau, kad tiesiog pasirinkau ne tą žmogų.
– O dabar paaiškėjo kas?
– Kad jos tėvas turėjo didelių skolų. Jam grasino. Daiva bijojo, kad į tai įtrauks ir mane. Teta pasiūlė darbą Vokietijoje, ir ji išvažiavo. Sakė man nieko neaiškinusi, nes žinojo, kad būčiau bandęs ją sustabdyti.
– Ir tau nuo to palengvėjo?
– Nežinau. Gal.
Tarp mūsų įsivyravo tyla.
– Ar tu ją vis dar myli?
Arūnas pakėlė akis.
– Ne taip, kaip tu klausi.
– O kaip?
Jis ilgai rinko žodžius.
– Aš važiavau ne todėl, kad norėjau su ja pradėti iš naujo. Važiavau todėl, kad šalia jos trumpam prisimindavau žmogų, kuriuo buvau prieš tapdamas viskuo, kuo esu dabar.
– Mano vyru? Mūsų dukros tėvu?
– Ir tuo. Bet dar žmogumi, kuris turėjo kitokių planų, nebijojo klysti ir manė, kad visas gyvenimas prieš akis. Tai ne tavo kaltė, Vilma. Ir ne mūsų gyvenimo kaltė.
Jo nuoširdumas manęs nepaguodė. Priešingai – supratau, kad jų susitikimuose buvo artumas, net jei jie nesibučiavo ir nemiegojo kartu. Arūnas dalijosi su kita moterimi tuo, ko nebandė paaiškinti man.
– Ar tarp jūsų kas nors buvo?
– Nebuvo.
– Ar galiu tuo tikėti?
– Taip.
– Kodėl? Nes dabar pagaliau sakai tiesą?
Jis nuleido akis.
Tą naktį Arūnas miegojo svetainėje.
Kitomis dienomis kalbėjomės trumpais, atsargiais sakiniais. Jis paliko telefoną ant stalo, pasakė Daivos pavardę, parodė jų žinutes. Jose nebuvo meilės prisipažinimų. Daugiausia – susitarimai dėl laiko, klausimai apie savijautą, keli prisiminimai.
Tačiau buvo viena žinutė, kurios Arūnas laiške nepaminėjo.
„Jei dar galėsiu, norėčiau paskutinį kartą nuvažiuoti į Nidą. Ten, kur kadaise pasakiau tau „taip“.“
Arūnas buvo atsakęs:
„Nuvešiu.“
– Kada ketinai man tai pasakyti? – paklausiau.
– Nežinau.
– O jei nebūčiau radusi voko?
– Turbūt būčiau sugalvojęs dar vieną priežastį išvažiuoti.
Tai buvo skaudžiausias jo atsakymas, bet kartu pirmas, kuriame nebuvo jokio bandymo pasirodyti geresniam.
Kelionę jie buvo suplanavę po dviejų savaičių. Daiva nebegalėjo vairuoti, greitai pavargdavo, tačiau gydytojas dar leido trumpam išvykti, jei kartu bus žmogus, galintis pasirūpinti.
– Pažadą gali atšaukti, – pasakiau.
– Galiu.
– Bet nenori.
– Nenoriu palikti jos vien todėl, kad per ilgai bijojau tau pasakyti.
Pirmą kartą supykau taip, kad pakėliau balsą.
– Tu vis dar kalbi taip, lyg vienintelis pasirinkimas būtų arba išduoti ją, arba įskaudinti mane. Šitą padėtį sukūrei tu. Ne liga, ne praeitis ir ne aš.
Arūnas linktelėjo.
Kitą rytą jis pasiūlė važiuoti kartu. Galėčiau apsistoti kitame viešbutyje, pasivaikščioti, kol jie pasikalbės, arba pati susitikti su Daiva.
Tačiau Daiva, sužinojusi, kad perskaičiau laišką, parašė man pati.
Vilma, atsiprašau, kad sutikau dalyvauti paslaptyje, kuri galėjo sužeisti Jus. Aš neprašau Arūno grįžti į praeitį. Noriu tik joje atsisveikinti. Suprasiu, jei nuspręsite, kad jis neturėtų važiuoti.
Perskaičiusi nepasijutau geriau. Daiva neatrodė nei klastinga, nei bandanti atimti mano vyrą. Gal būtų buvę lengviau, jei galėčiau jos nekęsti.
Arūnas pasakė, kad galutinį sprendimą priimsime kartu. Bet ir tai atrodė neteisinga. Jei neleisiu jam važiuoti, tapsiu moterimi, uždraudusia sunkiai sergančiam žmogui paskutinį kartą pamatyti svarbią vietą. Jei sutiksiu, turėsiu visą dieną galvoti apie savo vyrą šalia moters, su kuria jis kadaise planavo gyvenimą ir kuri pastaruosius keturis mėnesius žinojo jo mintis geriau už mane.
Kelionės išvakarėse prie durų stovėjo nedidelis Arūno krepšys. Jis dar nebuvo įsidėjęs nė vieno daikto.
– Jei pasakysi, kad nevažiuočiau, nevažiuosiu, – tarė jis.
– O paskui manęs nekaltinsi?
– Nežinau, ką jausiu. Bet nekaltinsiu.
– O jeigu pasakysiu, kad važiuotum, ar grįžęs tikėsiesi, kad viskas bus kaip anksčiau?
Arūnas papurtė galvą.
– Ne. Žinau, kad pirmiausia turėsiu susigrąžinti tavo pasitikėjimą. Jei dar leisi.
Pažvelgiau į žmogų, su kuriuo praleidau aštuoniolika metų. Norėjau tikėti, kad jo kelionė būtų atsisveikinimas, o ne išdavystė. Tačiau taip pat žinojau: net jeigu tarp jų nebuvo fizinės neištikimybės, šeši slapti susitikimai jau pakeitė mūsų santuoką.
Krepšys iki šiol stovėjo tuščias.
O atsakymą turėjau duoti aš.
Ką darytumėte Vilmos vietoje – leistumėte vyrui vienam išpildyti sunkiai sergančios buvusios sužadėtinės paskutinį norą ar manytumėte, kad po kelių mėnesių slaptų susitikimų tokia kelionė jau peržengtų santuokos ribas?
Tai grožinė istorija. Veikėjai ir įvykiai įkvėpti tikrų gyvenimiškų istorijų.
