Naudinga

Sveikatos sistema Lietuvoje: kada pakilsime iš ES sąrašo dugno?

Europos Komisijos publikuotoje 2019 metų Europos Sąjungos (ES) šalių sveikatos būklės ataskaitoje skelbiama – lietuviai yra mažiausiai patenkinti savo sveikatos būkle visoje ES. Atliktas tyrimas parodė, kad vos 44 proc. Lietuvos gyventojų savo sveikatą įvertino gerai arba labai gerai, kai ES vidurkis yra net 70 proc. Toje pačioje ataskaitoje pažymima, jog, lyginant su kitomis ES šalimis, Lietuvos sveikatos apsaugai skiriamas finansavimas yra vienas mažiausių ir siekia vos 4,5 proc. BVP. Ar gali šios dvi statistikos turėti tarpusavio sąsajų? Žinoma, ir pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

Mūsų kaimynai latviai, kurie yra vieni iš nedaugelio sveikatos apsaugai skiriančių mažiau nei mes – vos 3,4 proc. BVP – apklausoje apie savo sveikatos būklės įvertinimą yra vos vienu laipteliu aukščiau už mus. Galime atkreipti dėmesį ir į visiškai priešingą atvejį – Norvegiją. Vienos geriausiai valstybės finansuojamų sveikatos apsaugos sistemų, kurioje finansavimas siekia net 8,7 proc. BVP, gyventojai yra kone labiausiai patenkinti savo sveikata – iškart po Airijos ir Kipro.

Kur slypi viso to šaknys ir ką turėtume daryti, kad pagaliau pakiltume iš ES sąrašo dugno? Viskas susideda iš mažų detalių, kurios veda į patį svarbiausią aspektą – sveikatos apsaugos finansavimą.

ES šalių finansavimo sveikatos apsaugai vidurkis siekia 6,6 proc. BVP, tai yra praktiškai 2 proc. daugiau nei Lietuvoje. Čia mes susiduriame su nelengva užduotimi – kaip padidinti šį skaičių? Kaimyninėje Lenkijoje galioja nacionalinės valdžios susitarimas – siekti, kad sveikatos apsaugos sistemos finansavimas būtų ne mažesnis nei 6 proc. BVP. Kiekvienais metais Lenkijos valdžia šį rodiklį stebi ir analizuoja, kaip jiems sekasi tai daryti. Tai puikus pavyzdys, parodantis, kad sprendimą turi pasiūlyti ne visuomenė, ne medikai ir ne vaistų gamintojai. Iniciatyvos turi imtis valdantieji, ir nesvarbu, kas sėdi ar sėdės jų vietoje.

Ir čia ne tik sveikatos apsaugos finansavimo problema, bet ir viso viešojo sektoriaus, kuriam nuo BVP skiriama vos 30 proc., kai Europos vidurkis yra 40 proc. Tai reiškia, kad kitos Europos šalys sugeba mokesčių pagalba surinkti lėšų ir visuomenė sutinka jas skirti viešajam sektoriui, kad vėliau galėtų pasinaudoti kokybiškomis paslaugomis. Mūsų prezidentas pasiūlė palaipsniui didinti šį procentą. Bet jei tas didinimas kiekvienais metais sieks po nepilną procentą, kada mes pasivysime Europą?

Kita problema yra ta, kad jau keletą metų vaistų politika Lietuvoje yra įgyvendinama vaikantis mažiausios vaisto kainos, iškeliant tai kaip pagrindinę vertę ir neretai neatsižvelgiant nei į pacientų, nei į gydytojų nuomonę. Kodėl taip nutinka? Viskas prasideda nuo ydingo PSDF biudžeto planavimo ne tik skiriant nepakankamą sveikatos apsaugos finansavimą, bet ir planuojant jį su numatomu deficitu vaistų kompensavimui, kuris šių metų biudžete siekė net 40 mln. eurų.

Nors deficitas pamažu dengiamas iš biudžeto rezervo ir vaistų kompensavimas vyksta, visa finansinė našta yra perkeliama nuo valstybės ant verslo pečių. Tai reiškia, kad jeigu biudžetas kompensuojamiems vaistams yra suplanuotas mažesnis, kaip šiuo atveju ir buvo, iš vaistų gamintojų atitinkamai reikalaujama didinti nuolaidas, kurios teikiamos per rizikos pasidalijimo sutartis. Didėjant bendram sveikatos priežiūros finansavimui, tai yra nesąžininga verslo atžvilgiu, kadangi vaistų gamintojai turi tam tikras ribas, kiek kainos gali mažėti, o dėl tokio ydingo biudžeto planavimo atsiranda rizika, kad vaistai bus tiekiami ne pilna apimtimi arba visai sustos, taip sutrikdant pacientų gydymo tęstinumą.

Galiausiai, iš to ir atsiranda priverstinė prievolė gydyti pigiausiu vaistu, o kartu tai ir vėl atveda į nepasitenkinimą tiek valdžios sprendimais, tiek pacientų sveikatos būklės priežiūra. Ir tokių drastiškų priemonių, grindžiamų principu, kad vaisto kaina yra svarbiau už jo terapinę vertę, būtų galima išvengti. Tam tik reikia pakankamo sveikatos apsaugos finansavimo ir tikslingo vaistų kompensavimui skiriamų lėšų planavimo.

Mes neretai girdime frazes „pinigų nėra“ arba „pinigų yra tiek, kiek yra“, tačiau ar tai turėtų būti kelio pabaiga? Mes renkame valdžią tikėdamiesi išgirsti ne vieną iš šių frazių, o pasiūlymą, kaip padaryti, kad pinigų būtų. Kad atsirastų dialogas su visuomene, būtų vykdomos reformos ir priimami reikalingi sprendimai. Europos Komisijos atliktas tyrimas aiškiai rodo, kad visuomenė yra nepatenkinta ir būtina kažką daryti, tereikia imtis iniciatyvos.

Statistika aiškiai rodo koreliaciją tarp sveikatos sistemos finansavimo ir labiausiai savo sveikata patenkintų gyventojų. Tai, kad mes kartu su Latvija, Rumunija ir Bulgarija esame ES sąrašo pabaigoje, rodo ir statistika, ir inovatyvių gydymo metodų vėlavimas, ir ES ataskaitos.

Mes nesijaučiame laimingi, nes nesijaučiame saugūs. Mes bijome susirgti ne tik dėl blogos savijautos, bet ir dėl to, kad nežinome, ar gausime reikalingą konsultaciją, būtinus tyrimus ar tinkamą gydymą. Mes mokame už sveikatos draudimą, bet vis tiek galvojame, kad reikia atsidėti pinigų gydymui, jeigu susirgtume.

Skandinavijos šalys yra puikus pavyzdys – žmonės moka didelius mokesčius, moka juos noriai, bet jie yra užtikrinti, kad prireikus jiems bus suteikta visa reikalinga pagalba, nes valstybė viskuo pasirūpins. Priešingai nei mes, jie pasitiki savo valstybe.

Agnė Gaižauskienė, Inovatyvios farmacijos pramonės asociacijos (IFPA) direktorė

Pranešimą paskelbė: Justina Polikaitytė, UAB „Publicum“