Naudinga

„Kartais mūsų šeimai atrodydavo, kad mūsų kančios jau baigiasi ir viskas bus gerai… Tačiau likimas tada vėl mums smogdavo… Su nauja jėga…“: Vilnietė Beata apie jos gyvenimą pakeitusias patirtis gydant sunkiai sergantį vyrą

„Mano vyras suprato, kad stuburo operacijos yra sudėtingos ir jų metu jis gali būti paralyžiuotas, – prisimena Beata Uzelo. –  Todėl visada jam sakydavau: „Valdemarai, kiekvieną kartą prabudęs po narkozės bandyk judinti pirštus… Jeigu jausi, kad jie juda – tada viskas tvarkoje…“ Tačiau kartą po operacijos Valdemaras pajuto, kad pirštų pajudinti jau nebegali, nebejaučia kojų…“

Ligos pradžia

„2011 metų vasarą mano vyras Valdemaras staiga pradėjo jausti, kad jam pradėjo skaudėti nugarą, – prisimena Beata. – Tie skausmai palaipsniui darėsi  nuolatiniai ir vis stipresni…“ 

Jų poliklinikos gydytojai jokios ligos nerado, rentgenas taip pat nieko neparodė. Galvojo, gal vyrui kokia nedidelė išvarža ar šiaip pasitempė raumenis…

Tačiau nugaros skausmai nenurimo… Netgi atvirkščiai – tapo dar stipresni.

Valdemaras nusprendė pasidaryti tyrimus privačioje klinikoje.

„Iš pradžių ir ten rentgeno tyrimas nieko aiškaus neparodė, – prisimena Beata. – Tačiau patyręs gydytojas nutarė papildomai atlikti jam dar vieną, kontrastinį rentgeno tyrimą. Tik tada gydytojai pamatė, kad tarp Valdemaro stuburo slankstelių susiformavęs didelis auglys… Nuo tos dienos ir prasidėjo mūsų kančių keliai…“

Valdemarą pasiuntė tolesniam gydymui į ligoninę Vilniuje.Ten jam  įvedus adatą paėmė mėginį auglio biopsijai, tačiau pasirodė, kad tokiu būdu paimtos medžiagos ištyrimui yra per mažai. Tada Valdemarą jau paguldė į ligoninę, ten padarė pjūvį, paėmė auglio medžiagos ir pasiuntė tyrimui.

„Tyrimo rezultatai mus visus pribloškė, – prisimena Beata. – Sužinojome, kad mano vyras serga reta liga, kuri vadinasi chordoma. Tai piktybinis navikas, kuris susiformuoja šalia stuburo. Jo atsiradimo priežastys yra nežinomos…“

Laiminga šeima

Sunki vyro diagnozė buvo didžiulis smūgis laimingai šeimai. Abu jie buvo sveiki, auklėjo du vaikus.

„Susipažinome labai jauni kai aš buvau  šešiolikmetė, – prisimena Beata. – Gyvenau tada Vilniaus rajone Bukiškių kaime, o vyras atvažiuodavo vasarai atostogauti netoliese pas savo močiutę į Bajorų kaimą. Kultūros namuose surengtame renginyje tada susipažinome, ėmėme draugauti…“

Valdemaras buvo labai sportiškas, gerai žaidė futbolą, dalyvavo treniruotėse, varžybose. Pradėjęs draugauti ėmė į varžybas kviesti ir Beatą.

„Tu, Valdemarai, savo panelę į varžybas kvieskis dažniau, tada tu daug geriau žaidi,“ – juokaudavo jo treneris.

Beata ir Valdemaras nutarė susituokti po trejų metų draugystės, abu būdami dar labai jauni.

„Atsimenu, Valdemaro tėvai dėl mūsų sprendimo susituokti kiek nuogąstavo, nes jis buvo jų vienintelis sūnus, – atsimena Beata. – Tačiau savo tėvams aš buvau viena iš trijų dukterų, todėl jie dėl mano vedybų nesijaudino, o kaip tik džiaugėsi.“

Apsigyveno jaunieji pas Beatos tėvus Avižieniuose. Ten pabaigė statyti namą,  įsikūrė, po metų gimė sūnus.

Valdemaras dirbo Vilniaus autobusų parke radiatorių lituotoju, Beata dirbo virėja „Vilijos“ valgykloje. Dar po septynerių metų gimė dukra. Šeima gyveno laimingai, kūrė nuostabius ateities planus.

Gydymo pradžia

Nustačius Valdemarui chordomą, gydytojai sudarė jam specialų operacijų planą, nes didžiulis auglys buvo apsivijęs apie stuburą, todėl jį buvo labai sunku ir pavojinga pasiekti.

„Gydytojai nutarė mano vyrui atlikti tris operacijas, – prisimena Beata. – Dalį auglio buvo nutarta išimti per pilvą. Tai buvo sudėtingiausia operacija, nes teko giliai skverbtis į žarnyną iki stuburo. Kita auglio dalis turėjo būti išimta darant pjūvį tarp šonkaulių, o likusi – pasiekta operuojant per nugarą…“

Visos trys operacijos Valdemarui buvo atliktos per tris mėnesius – po vieną kas mėnesį.

„Po visų tų operacijų porą mėnesių viskas buvo lyg ir gerai, – prisimena Beata. – Valdemaras vaikščiojo, skausmų stubure lyg ir nebejautė… Atrodė, kad gydymas buvo sėkmingas… Visi pajutome didelį palengvėjimą, pralinksmėjome. Galvojome, kad kančių keliai jau baigėsi, reikia viską pamiršti ir gyventi toliau…“

Tolesnės operacijos

Po kelių mėnesių Valdemaras nuėjo į konsultaciją pas jį operavusį chirurgą. Jos metu buvo atliktas kontrolinis tyrimas, siekiant pasižiūrėti kaip viskas gyja po operacijų.

Tačiau Valdemaro ir gydytojų laukė didelė staigmena – auglys aplink stuburą ne tik neišnyko, tačiau vėl pradėjo sparčiai augti ir netgi pažeidė stuburo slankstelį.

Buvo nutarta kovoti su augliu toliau, atlikti naujas operacijas.

„2013 metais mano vyrą operavo vėl, – prisimena Beata. – Pašalino tada kartu ir tą pažeistą slankstelį, vietoje jo įdėjo implantą… Visas Valdemaro stuburas tada taip pat buvo sutvirtintas specialia titano konstrukcija…“

Tačiau netgi ir tokios sudėtingos operacijos jau nebepadėjo.

„2014 metais tas auglys aplink stuburą vėl pradėjo augti, – prisimena moteris. – Turėjo daktarai vėl Valdemarą operuoti, tačiau dabar reikėjo dar ir sutvirtinti anksčiau įdėtą titano konstrukciją, kurią didžiulis auglys pastūmėjo iš vietos…“

Paralyžius

„Valdemaras keliavo iš vienos ligoninės į kitą, – prisimena Beata. – Aš ten jį lankydavau kiekvieną dieną, būdavau po pusę dienos, prižiūrėdavau. Kitą pusę dienos mane pakeisdavo anyta…“

Pasak Beatos, Valdemaras visada buvo optimistas.

Jis tikėjo, kad gydymas atneš gerus rezultatus. Štai dar viena operacija – ir viskas jau bus gerai ir jis pradės sveikti.

Tačiau situacija visiškai pasikeitė po 2014 metais atliktos operacijos.

„Mes dažnai su vyru pasikalbėdavome, kad jam atliekamos stuburo operacijos yra labai sudėtingos ir pavojingos, – dalijasi mintimis moteris. – Jų metu galima pažeisti kokį nervą ar slankstelį ir tada visam gyvenimui teks sėsti į neįgaliojo vežimėlį. To mano vyras bijojo labiausiai…“

Pasak Beatos, Valdemaras buvo stiprus ir energingas vyras, jaunystėje daug ir aktyviai sportavęs.

Jis negalėjo įsivaizduoti savęs neįgaliojo vežimėlyje nevaldančio savo kūno ir visiškai priklausančio nuo kitų pagalbos.

„Aš savo vyrui visada sakydavau: „Kai prabusi po narkozės – iš karto bandyk judinti pirštus…“ – prisimena Beata. – Jeigu jie juda – viskas tvarkoje… Taip jis ir darydavo ir viskas buvo gerai…“

Tačiau po 2014 metais atliktos operacijos pabudęs po narkozės Valdemaras pajuto, kad nejaučia kojų, pirštai nejautrūs, nejuda…

Tą dieną Beata atsimena kaip šiandien.

„Kai man paskambino neurochirurgas, aš buvau darbe, – prisimena moteris. – Jis man pasakė, kad Valdemarui darė operaciją ir jį paralyžiavo… Po šių žodžių pajutau, kad man žemė slysta iš po kojų…“

Sunki psichologinė krizė

„Negaliu net įsivaizduoti kaip tada jautėsi mano vyras, – prisimena Beata. – Atsitiko tai, ko jis labiausiai bijojo… Paralyžius, negalėjimas vaikščioti… Gydytojų tikrai dėl to nekaltinu, jie padarė viską, ką galėjo… Sekančią dieną dar darė dekompresiją, tikėjosi kiek atlaisvinti stuburo nervus, tačiau tai nepadėjo… Jo liga buvo per daug sunki…“

Valdemaras buvo tikrai didžiulėje psichologinėje krizėje, apie gyvenimą neįgaliojo vežimėlyje jis nenorėjo netgi pagalvoti.

„Nenoriu, kad mane kas nors lankytų ligoninėje… Kad matytų mane tokį, – sakė jis žmonai. – Guliu čia su pampersu, kojų nevaldau, apsitarnauti savęs negaliu… Liksiu dabar visą gyvenimą invalidas… kam aš toks reikalingas…?“

Pasak Beatos, jai buvo ne mažiau sunku negu jos vyrui, tačiau moteris iš paskutiniųjų stengėsi jį paguosti, kiek galima daugiau būti su juo kartu. Stengdamasi palaikyti Valdemarą ligoninėje kasdien lankydavo ir jo mama.

Abi moterys jokiu būdu nenorėjo jų mylimo žmogaus palikti vieno tokioje baisioje psichologinėje būklėje.

Kaip paskutinę galimybę kažkuo padėti, gydytojas išrašė Valdemarui reabilitaciją ligoninėje J. Kairiūkščio gatvėje. Ten jį nuvežė tiesiai iš ligoninės su greitąja.

„Reabilitacijoje jam darė visokius masažus, taikė įvairias procedūras, – prisimena moteris. –Tai mums dar visiems teikė kažkokios vilties, kad galbūt vieną dieną vyras vis dėlto galės atsistoti, viskas pradės po truputį gerėti, jis ims vaikščioti…“

Tačiau reabilitacija nepadėjo.

Pasak Beatos, po trijų mėnesių reabilitacijos atvykęs pas Valdemarą neurochirurgas pamatė, kad reabilitacija ne tik nepadėjo, tačiau didžiulis auglys ant vyro nugaros netgi padidėjo.

Chemoterapijos seansai

„Operuoti Valdemaro daugiau daktarai nenorėjo, buvo per daug pavojinga, – prisimena Beata. – Paskutinė viltis buvo chemoterapijos seansai, kurie buvo atliekami Onkologijos centre. 

Į chemoterapijos seansus buvo galima atvykti tiesiai iš ligoninės, taip būtų paprasčiau… Tačiau Valdemaras jokiu būdu nenorėjo likti ligoninėje, būtinai norėjo sugrįžti į namus. 

„Vežiojau aš savo vyrą iš namų į tą chemoterapiją kiekvieną dieną, – prisimena moteris. – Apsirengiu pati, aprengiu Valdemarą, pasodinu į vežimėlį, po to su vežimėliu įstumiu jį į mašiną ir važiuojam… Giminės tada susidėjo pinigus ir nupirko mums didesnį automobilį, kad su juo būtų galima vežti neįgaliojo vežimėlį…“

Vyro liga sunkiai paveikė šeimą ir finansiškai.

„Praradome viską, ką buvome uždirbę ir sutaupę per visą gyvenimą, – atsidūsta moteris. – Aš turėjau iš savo darbo išeiti, nes samdyti kitą žmogų vyro slaugai pinigų neturėjome. Nusprendžiau geriau pati būti šalia, prižiūrėti jį pati kiek reikės…“

Valdemarui Onkologijos centre buvo atlikti 33 chemoterapijos seansai. Tačiau rezultato tai neatnešė.

„Chemijos gydytojai daugiau taikyti negalėjo, – pasakoja Beata. – Mano vyras buvo per silpnas, neišlaikytų. Kaip paskutinę priemonę paskyrė jam tą taip vadinamą biologinę terapiją, kažkokias tabletes. Tačiau jos irgi nepadėjo…“

Galiausiai gydytojai pripažino, kad niekuo daugiau Valdemarui padėti negali. Skyrė jam paliatyvųjį gydymą ir vaistų nuo skausmo pagal poreikį.

„Mano vyras tada buvo visiškai palūžęs, visos jo viltys pasveikti galutinai žlugo, jam net nebuvo skirtas jos gydymas, jis buvo išrašytas į namus numirti, – prisimena moteris. – „Aš kaip nurašytas daiktas dabar esu, niekam netinku…“ – sakydavo jis.

Tačiau Beata nepasidavė.

„Kažkokia išeitis vis tiek turi būti, – nenustodavo ji sakyti Valdemarui. –  Vis tiek surasime kas tau padės, tik nepraraskime vilties…“

Netikėta žinia apie hospisą 

„Apie hospisą sužinojau visai atsitiktinai, – prisimena Beata. – Atsimenu, žiūrėjome su vyru žinias per televiziją ir ten rodė, kaip Prezidentė Dalia Grybauskaitė lankosi Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos hospise Vilniuje. Kartu su ja buvo ir sesuo Michaela (jos dar tada nepažinojau) tačiau pamačiau ir Anetą. Ją pažinojau iš matymo, nes ji Kalvarijų bažnyčioje per Šv. Mišias skaitydavo Dievo žodžio skaitinius.“

Pamačiusi  sekantį sekmadienį Šv. Mišiose Anetą, Beata ryžosi prie jos prieiti pati ir pasikalbėti kas tai yra hospisas ir ką Aneta ten veikia?

Aneta papasakojo, kad Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos hospisas yra Rasų gatvėje. Jis teikia pagalbą onkologinėmis ligomis sergantiems ligoniams ir jų šeimoms.

Aneta maloniai pakvietė Beatą kreiptis į hospisą dėl savo vyro, davė hospiso vyresniosios slaugytojos telefoną, kad pasiskambintų dėl tolesnės informacijos.

„Aneta, o kiek kainuoja būti hospise? – galiausiai neryžtingai paklausė Beata. – Pas mus pinigų tikrai nedaug, nežinau, ar pajėgsime susimokėti?

Aneta atsakė, kad Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos hospiso paslaugos visiems jo pacientams yra nemokamos.

„Aš iškart pagalvojau, kad kažką blogai išgirdau arba nesupratau, – prisimena Beata. –Nutariau dar kartą perklausti. Sakau, kaip tai nemokamos? Ar čia taip gali pas mus būti?

Aneta užtikrino, kad tai nemokama ir pasiūlė kreiptis nedelsiant.

„Atlėkiau tada į namus iš bažnyčios kaip ant sparnų, papasakojau viską vyrui, – atsimena Beata. – „Ar sutiktum, –sakau, – Valdemarai, jeigu rytoj paskambinčiau hospisui ir paprašyčiau, kad tave ten priimtų? Ar važiuotum?“

Valdemaras iš pradžių buvo nepatiklus.

„Kas ten mane priims?, – abejojo vyras. – Kam aš ten reikalingas? Aš jau nurašytas…“

Tačiau Beata neatstojo.

„Bandykime, Valdemarai, tai mūsų paskutinė viltis, – maldavo moteris. – O gal tikrai tau ten padės? Pagaliau, jeigu jau labai tau ten nepatiks – visada galėsi sugrįžti atgal namo…“

Valdemaras pagaliau sutiko.

Beata tuoj pat susiskambino su Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos hospiso vyriausia slaugytoja ir sužinojo, kad atvykimui į hospisą Valdemarui reikia jo šeimos gydytojo nukreipimo.

„Taip jau sutapo, kad tada kaip tik buvo mūsų šeimos gydytojos pamaina, – pasakoja Beata. –  Ji tuoj pat išrašė siuntimą . Nedelsdama susiskambinau su hospisu ir jie  pasakė, kad Valdemaras jau gali pas juos atvykti.“

Atvykimas į hospisą

„Paprašiau kad į hospisą Valdemarą nuvežtų su greitosios pagalbos mašina, nes jis buvo gulintis – prisimena Beata. – Pati nenorėjau vežti. Nežinojau tiksliai kur į hospisą reikia važiuoti, bijojau kur nors ne ten nusukti…“

Pasak moters, jų priėmimas Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos hospise juos tiesiog apstulbino.

„Atvykus mus su vyru iš karto apspito būrys hospiso darbuotojų ir savanorių, kurie buvo labai draugiški, – prisimena Beata. – Pamačiau, kad Valdemaro  akys tik sužibo, žvilgsnis pasidarė visai kitoks… Jis pasijuto svarbus, juo domėjosi, matavo temperatūrą, kraujo spaudimą, apie jį visi ten šokinėjo….“

Valdemarą nuvežė į jo palatą. Ten jau buvo kitas vyras, vardu Viktoras. Jie iškart susipažino ir pradėjo draugiškai bendrauti.

„Išvažiavau tą pirmą kartą iš hospiso jausdama nepaprastą palengvėjimą, iki šiol atsimenu tą nuostabų laimės ir ramybės jausmą, – prisimena Beata. – Supratau, kad perdaviau vyrą į nuostabias rankas… Man tapo taip ramu, kad norėjosi verkti iš džiaugsmo… Kelerius metus gyvenau didžiulėje įtampoje dėl Valdemaro, negalėjau nei pailsėti, nei atitrūkti nors dienai, o dabar man buvo labai ramu… Žinojau, kad jam ten labai gerai ir visi ten jam nori padėti…“

Buvimas hospise iš tiesų labai paveikė Valdemaro ir Beatos gyvenimą, išvedė juos iš didžiulio pasimetimo ir nevilties…

„Pamačiau, kad hospise iškart labai pagerėjo mano vyro psichologinė ir emocinė būklė, – prisimena Beata. – Jis kasdien ten patirdavo daug naujų, teigiamų emocijų, jam viskas ten buvo labai įdomu. Hospiso personalas su juo buvo labai draugiškas, elgėsi su juo kaip su senu draugu, kurį, atrodo, pažįsta daug metų…“

Vyras jos apsilankymų metu nenustodavo Beatai pasakoti apie nuostabiai gražias senoviškas hospiso patalpas, skanų maistą, puikią priežiūrą. Su hospiso vadove seserimi Michaela Valdemaras taip pat apsilankė hospiso koplytėlėje, joje pasimeldė.

„Sesuo Michaela  padovanojo man varpelį, – pasakojo Valdemaras. – Sako man:„Jeigu šalia nieko nebus, paskambink tuo varpeliu, ir tuoj pat kas nors pas tave ateis…“. Tai aš dabar ten kaip koks karalius, paskambinu varpeliu ir tuoj pat atbėga pas mane kas nors…“ – džiaugėsi vyras.

Beata taip pat  susipažino su hospiso vadove seserimi Michaela Rak ir jos labai susidraugavo. Sesuo neretai atveždavo Beatai visokių suvenyrų.

„Mes su seserimi Michaela tapome kaip seserys, – pasakoja Beata. – Sesuo Michaela yra nepaprastas žmogus. Ji gyvena tam, kad padėtų kitiems.“

Valdemaras hospise labai atgijo, pasidarė linksmas, jam atsirado apetitas. Vyras noriai bendraudavo tiek su hospiso personalu, tiek su kitais pacientais.

Moters nuomone, labai reikšmingą vaidmenį Valdemaro nuotaikos pasikeitime taip pat suvaidino ir tai, kad hospise Valdemaras pastoviai nekentėjo skausmo.

„Hospise mano vyro visada klausdavo „Kaip tu jautiesi, Valdemarai, ar tau neskauda?“ – pasakojo Beata. – Visi labai rūpinosi, kad jam neskaudėtų ir tuoj pat padėdavo. Ir tai buvo nuostabu…

Kad dar labiau įtikti Valdemarui, po kiek laiko Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos hospiso bendruomenė ryžosi dar vienam neįprastam žingsniui, kuris apstulbino tiek Valdemarą, tiek Beatą.

Žvejyba Trakuose

„Vienu didžiausių Valdemaro pomėgių nuo pat jaunystės buvo žvejyba, – prisimena Beata. – Iš karto jis nusipirko meškerę, po to ėmė pirkti ir kitą žvejybinę įrangą. Taip pat žvejybai nusipirko iš pradžių paprastą guminę valtį, o po to –  jau gerą valtį su motoru…“

Pasak Beatos, Valdemaras taip pamėgo žvejybą, kad netgi keldavosi naktį prieš darbą ir eidavo žvejoti.

„Kodėl gi tu taip save kankini? – klausdavo vyro Beata. – Kodėl neišsimiegi? Tau gi sunku!

Vyras tik šypsodavosi.

„Ne, man tikrai nesunku, – sakydavo jis. – Man tai didelis malonumas… Aš ne pavargstu, o atvirkščiai – pailsiu… Gal nori ir tu kada kartu nuvažiuoti? Žvejosime kartu…“

Beata apie tai iš pradžių net nenorėjo pagalvoti.

„Ką tu kalbi? – sakydavo ji. – Namuose maži vaikai, tiek darbų… Man tikrai yra ką veikti ir be tavo žvejybos…“

Tačiau kartą moteris pasidavė vyro įkalbinėjimams ir kartu su Valdemaru nuvažiavo žvejoti.

„Nepatikėsite, bet vos tik užmečiau meškerę – beveik iškart ištraukiau kilograminį lyną! – šypsosi Beata. –  Nepaprastai nustebau… Mano vyras irgi tada tiesiog apstulbo… Bet iš tiesų tada pamačiau, kad žvejoti man yra malonu ir įdomu…“

Nuo to laiko sutuoktiniai neretai vykdavo į žvejybą kartu. Po to pradėjo kartu imtis ir vaikus, įsigijo palapines, išvažiuodavo į žvejybą kelioms dienoms.

Su žvejyba buvo susiję vieni gražiausių jų šeimos atsiminimų.

„Mes susitarėme, kad važiuosime žvejoti, – pasakė Beatai Valdemaras jos apsilankymo hospise metu. – Tik dar tiksliai nežinau kada…“

Beata apstulbo.

„Tu juokauji! Tu gi… vežimėlyje… Kaip tu žvejosi? Kas čia tave veš? Ir dar iš hospiso…?“

„Mes su seserimi Michaela dėl to susitarėme, ji man sakė, kad nuveš…“ – šypsodamasis atsiliepė Valdemaras.

Beata negalėjo tuo patikėti ir nuėjo apie tai paklausti sesers Michaelos.

„Taip, mes su Valdemaru dėl žvejybos susitarėme, – patvirtino sesuo Michaela. – Jeigu jis to nori – nematau čia jokių problemų… Jeigu jam bus gera – tai ir man bus gera…“

Valdemaras, Michaela, Beata ir dar būrelis hospiso darbuotojų žvejoti nuvyko į Trakus, įsikūrė prie ežero.

Sesuo Michaela irgi buvo su meškere.

„Aš augau šeimoje su daug brolių, – atsakė sesuo į nebylų Beatos klausimą. – Ką, galvojate, aš žvejoti nemoku?“

Neįgalaus žmogaus, vienuolės ir hospiso darbuotojų žvejyba Trakuose sukėlė nemažą aplinkinių dėmesį.

„Prie mūsų susirinko nemažai žmonių, – prisimena Beata. –  Jie mus fotografavo, klausinėjo kas čia vyksta? Papasakojome, kad atvežėme į žvejybą ligonį iš hospiso… Tai juos dar labiau nustebino, žmonės tiesiog negalėjo patikėti, kad tokie dalykai vyksta…“

Pažvejoti ežere, atsiminti jaunystę buvo Valdemarui didžiulis džiaugsmas, nepaprastas  šviesulys jo kančių pripildytame gyvenime…

Grįžimas į namus

Hospise Valdemarui taip pagerėjo, kad jis net ėmė galvoti apie grįžimą į namus.

„Aš hospise dabar jaučiuosi sveikesnis už visus kitus, – sakydavo jis Beatai. – Man net nepatogu… Aš gal čia kieno kito vietą užimu?“

Susitarė, kad Valdemaras namo  grįš iš hospiso mėnesiui. Ten šeima atšventė sūnaus gimtadienį, vyras jautėsi puikiai, buvo geros nuotaikos.

„Nežinau, ką daryti, – tuo metu dažnai sakydavo jis Beatai. – Aš ir hospise noriu būti, bet ir namuose su jumis visais man labai gera… Ir čia noriu būti, ir ten…“

Sugrįžimas į hospisą

Tačiau lapkričio mėnesį Valdemaro būklė pradėjo sparčiai blogėti, todėl buvo priimtas sprendimas vėl paguldyti jį į hospisą.

„Vyro būklė staiga pradėjo blogėti labai greitai, – prisimena Beata. – Kasdien jam darėsi vis blogiau, jis vis labiau silpo. Viena hospiso darbuotoja patarė Beatai nelaukti, o pakviesti kunigą ir atlikti Valdemarui Ligonių patepimo sakramentą.“

Ligonių patepimo sakramente hospise dalyvavo visa Beatos šeima, jo mama, hospiso pacientai, kurie bendraudavo su Valdemaru, sesuo Michaela, vienuolės.

„Valdemaras paliko šį pasaulį praėjus keletui dienų po  Ligonių patepimo sakramento, – prisimena Beata. – Jo mirtis man buvo nepaprastai sunkus smūgis. Daug metų praleidome kartu, užauginome vaikus, nesiskyrėme nei vienai dienai jo nepaprastai sunkios ligos metu, padėjau jam atlaikyti daugybę operacijų, chemoterapiją…“

Pasak Beatos, nors nuo Valdemaro mirties praėjo jau daugiau kaip trys metai – visa tai jai atrodo atsitikę kaip vakar.

„Neįsivaizduoju, kaip tą visą pragarą būčiau atlaikiusi be hospiso, – su ašaromis akyse kalba Beata. – Jų pagalba atėjo pačiu sunkiausiu metu, kai gydytojai atsisakė toliau mano vyrą gydyti, kai jis buvo didžiulėje psichologinėje krizėje ir net nebenorėjo toliau gyventi. Jūs net neįsivaizduojate, kokia tada tai buvo didžiulė pagalba ne tik jam, bet visai mūsų šeimai! Hospisas ne tik pratęsė Valdemaro gyvenimą, bet jis hospise buvo laimingas, kasdien šypsojosi, džiaugėsi kiekviena ten praleista diena. Meldžiuosi už hospisą kiekvieną dieną iki šiol, jų pagalba yra neįkainojama. Mano dėkingumo jiems neįmanoma išreikšti jokiais žodžiais…“

Vilniaus Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos hospisas nemokamai teikia profesionalią medicininę priežiūrą ir slaugą onkologinėmis bei kitomis ligomis nepagydomai sergantiems vaikams ir suaugusiems stacionare ir pacientų namuose.

Maloniai prašome skirti savo 1,2 proc. nuo GPM Vilniaus Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos Hospisui. Daugiau informacijos: http://bit.ly/VilniausHospisas

Pranešimą paskelbė: Lukaš Kaminski, Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas