Šiame įraše pasidalinsiu vienos dienos iš kelionės Avantiūra 2014, kuri vis dar tęsiasi prisiminimais. Diena prasidėjo niekuo neišsiskiriančiai, atsikėliau Vorokhtoje, miestelyje esančiame šalia Karpatų kalnų. Diena laukė lietinga, taigi užsidedu kuprinę, ant viršaus lietpaltį ir traukiu link kelio, vedančio iš miestelio, kad galėčiau pradėti savo kelionę autostopu link Ivano-Frankivsk miesto, kuris yra regiono pagrindinis miestas.
Ant kelio ilgai stovėti neteko, vos po maždaug 15 minučių sustoja senas, tiuninguotas žigulys, kuris paveža kelioliką kilometrų į man reikiamą pusę, išleidžia, apsisuka, o aš stoju toliau į trasą. Po gero pusvalandžio apsisukęs „sportinis“ žigulys grįžta ir paima mane, šį kartą ilgesnei, keliasdešimties kilometrų distancijai. Ir nuo tada nuotykiai prasideda, važiuojame maždaug 100 km/h greičiu, tačiau atrodo, jog skrendame virš 150 km/h, visas automobilis burzgia, muzika groja visu garsumu, o priekyje mūsų važiuojantis automobilis sustoja, tačiau matau, jog mūsų žiguliukas nespės sustoti ir trenkiamės į apynaujo automobilio galą. Vos po kelių sekundžių, atsigavus po nedidelio šoko iš automobilio, į kurį atsitrenkėme keleivio vietos išlipa vyras su kamufliažo spalvos apranga ir automatu, kuris nukreiptas į mūsų pusę, rankose.
Vairuotojas išlipa iš automobilio, sumoka tam tikrą sumą ukrainietiškų grivnų ir esame laisvi važiuoti toliau. Po kelių kilometrų pamatau šalia kelio einantį Dartą Veiderį, apsirengusį pilnu kostiumu, su kauke. O vėliau išsiaiškinu, kad šis vyras kandidatavo į Ukrainos prezidento postą, o šiuo metu keliauja po visą Ukrainą.
Atrodo, kad nuotykių dienai jau pakankamai, tačiau atvykęs į Ivano-Frankivsk susitinku su panele, kuri mane priglaus dėka CouchSurfing projekto. Traukinių stotyje sulaukiam dar dviejų vaikinų, kurie yra iš Donecko. Vykstame pas Olgą į namus, pasišnekame, parodau nuotraukas iš Karpatų kalnų, o ji liūdnu balsu pasako, jog kalnuose buvo tik vieną kartą ir tai užtruko vos 10 minučių. Paklausus kodėl tiek nedaug ji parodo ranką be vieno piršto ir papasakoja, jog pirštą prarado, kai akmenys užkrito ant jos rankos. O kiek vėliau parodo uždarą indelį su vandeniu, kuriame plaukioja nutrauktas pirštas ir su šypsena veide pasako – „That‘s for my future husband“. Manau tai yra žymiai geriau, nei slėpti, istoriją, niekam nepasakoti ir būti užsisklendus savyje, reikia į viską žvelgti su humoru!
Kiek vėliau vienas vaikinas iš Donecko susisiekia su savo tėčiu ir pašnekėjęs pasako, kad tuo metu, kai jis šnekėjo su juo, jo tėvas girdėjo aidinčius šūvius.
Taigi, atrodo tiek daug nutiko vos per vieną dieną šalyje, į kurią niekas šiuo metu nerekomenduoja keliauti. Kai diena yra tokia pilna įspūdžių, tai bent jauti, kad gyveni ir turėsi ką prisiminti.